Kodėl man niekas to nepasakė anksčiau? O gal sakė, tik negirdėjau? Gal bandė pasakyti, bet nesiklausiau?
O galbūt yra tai, ką gali sakyti nesakę, bet neišgirsi niekaip, kol pats tam tikrų dalykų neišgyvenai?
Šį klausimą „ir kodėl niekas man to nepasakė anksčiau?” girdžiu gana dažnai: iš draugių, turinčių vaikų, kitų moterų, neseniai tapusių mamom, aiškiai prisimenu, kaip tą klausimą kėliau pati.
Visada buvau įsitikinus, kad mano sunkumai su pirmagime ir krūva tokių klausimų kilo todėl, kad gimdžiau gana jauna, kad aplinkoje neturėjau daug draugių, auginančių vaikus. Bet panašu, kad tam tikrų atsakymų ir informacijos pradedi ieškoti tik tada, kai su tam tikru klausimu ir problema susiduri. Ir labai pasiseka, jeigu dar būna ne per vėlu.
Gimus pirmagimei, pirmas šokas mane ištiko dar gimdymo namuose. Tada aiškiai atėjo suvokimas, kad ne tik gimdymui reikėjo ruoštis, o labiau orientuotis į tai, kas bus po to – žindymas. Tada kėliau daugybę klausimų: “Kodėl niekas nesakė, kad skaudės?”, “Kodėl niekas nepasakė, kad reikia rimtus mokymus praeiti, kad suprastum kaip tą tinkamai daryti?”, “Kodėl tas vaikas dieną naktį manęs nepaleidžia?”, “Ar jai viskas gerai? Ar tikrai valgo? Ar nebadauja?”. Aš buvau tikrai naivi ir įsivaizdavau, kad žindymas yra moters genuose užprogramuotas dalykas ir viskas puikiai pavyks savaime. Dabar žinau, kad tokia buvau ne viena. Ir labai pasisekė toms, kurioms dar laukimosi metu kas nors parekomendavo gerus žindymo kursus ar bent jau gerą knygą!
Toliau kilo klausimai apie vaiko miegą. “Kodėl ji keliasi kas valandą, o kartais ir dar dažniau?”, “Kodėl ilgai miega tik ant rankų ir prie krūties? Kaip ją nuo to atpratinti?”, “Kodėl paguldžius į lovytę iš karto pabunda?”, “o ar tikrai blogai jeigu ji miegos su mumis lovoje?!” Galiausiai pavargau ir pasiguldžiau per vidurį – išmiegojo ištisas penkias valandas! “Kodėl man niekas nepasakė, kad kūdikiui miegoti šalia mamos ne tik kad galima, bet net ir labai reikalinga?”
Galiausiai pasikeitę moters ir vyro santykiai, gimus vaikučiui. Kodėl niekas neperspėjo, kad gimus vaikui, reikės ypatingo vienas kito supratimo, palaikymo, priėmimo? Kad tai kas su mumis vyksta – normalu, dažna ir netgi turi savo pavadinimą: “Pirmojo vaiko gimimo krizė”?
Ir dar daug visokių mitų, abejonių, baimių, klausimų. “Ar viskas čia gerai? Ar taip turi būti? Ar tai normalu?”
Kaip tik ruošiuosi seminarui būsimiems tėveliams. Ir nors visoms situacijoms iš anksto nepasiruoši ir būti tėvais pilnai išmoko tik pati tėvystė, tačiau norėtųsi pagelbėti nors dalinai ir pateikti kuo išsamesnį sąrašą situacijų, kurioms reikia pasiruošti ir pasidomėti, kol dar yra laiko. Kad kūdikio auginimas keltų mažiau streso ir sunkumų.
Būtų nuostabu ir būčiau be galo dėkinga, jeigu komentaruose ar asmenine žinute, pasidalintumėte, su kokia situacija susidūrus, auginant pirmagimį, pasakėte ar pagalvojote: “ir kodėl man to niekas nepasakė anksčiau?!“
Esu įsitikinus, kad bus dėkingi ir būsimieji tėveliai
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą