,,Aš senstu, ir man tai netikėta“

Aš senstu. (Čia padarau pauzę tiems, kurie išgirdę šią frazę negali nepasakyti: „Ak, neišsigalvok!“, „Tu dar visiems parodysi!“, „Kokias čia nesąmones kalbi?“ Prašau, išsikalbėkite, o aš kol kas einu įsipilti arbatos.)

Aš senstu, ir man tai netikėta. Ką, jau laikas? Kodėl manęs niekas neperspėjo? Aš, be abejo, žinojau, kad senatvė neišvengiama ir netgi buvau pasiruošusi pradėti senti… kada nors, kai man bus šešiasdešimt.

Bet, pasirodo, viskas vyksta kiek kitaip. Visą gyvenimą siaurinau kelnes per juosmenį. O dabar sunkiau randu tokias, į kurias tilpčiau. Ir kas čia per keista detalė, nukaranti virš diržo? Aš jos neužsakinėjau, ji ne mano, prašau pasiimti ją atgal! Arba štai, rankos. Net neįsivaizdavau, kad rankos gali storėti. Pirkdavau kiniškus drabužėlius, siūtus pagal kinų matmenis. Kur jie dabar? Išdovanojau savo marčioms.

Praėjusią vasarą netyčia nufotografavau savo kojos sulenkimą. Kelis, šlaunies dalis, blauzdos dalis. Juokiausi, kad šią nuotrauką galima būtų išsiųsti į tam tikros paskirties žurnalą – tokia gundanti ji išėjo. O praėjusią vasarą kažkuo susirgau ir mano kojos pasidengė dilgėline.

Atrodžiau tiesiog pritrenkiamai – „raudonos kelnės“ ilgam tapo mano palydovu. Po šios ligos man pradėjo trūkinėti kojų kraujagyslės, viena po kitos. Kaip pradėjo, taip ir nenustojo. Žiūriu į savo vargšes kojas ir negalėdama patikėti savo akimis kažkam užduodu klausimą: „Ir kas dabar? Daugiau niekada negalėsiu vaikščioti plikomis kojomis?“

Didžiausia bėda ta, kad viskas vyksta labai greitai ir priprasti prie naujos savęs beveik neįmanoma

Bet keisčiausi dalykai vyksta su akimis. Su raukšlelėmis viskas aišku – su jomis dar gali pakovoti. Bet patamsėję ir patinę akių vokai, nuolat paraudonavusios akys – kas čia dabar? Už ką? Aš visai ne to tikėjausi! „Tu ką, verkei?“ – klausia mano vyras. Ir atsakau su liūdesiu balse: „Nuo šiol aš visada tokia.“ Neverkiau ir nesiruošiau, netgi gerai išsimiegojau.

Sąrašą galėčiau tęsti dar ilgai: apie regėjimą ir klausą, apie plaukus ir dantis, apie atmintį ir sąnarius. Didžiausia bėda ta, kad viskas vyksta labai greitai ir priprasti prie naujos savęs beveik neįmanoma. Staiga pagalvoju, kad, pasirodo, per pastaruosius tris dešimtmečius keičiausi labai menkai. Prieš trejus metus įsidėjau nuotrauką, kurioje man 18 metų, ir sulaukiau gausybės tokių komentarų kaip „Tu visiškai nepasikeitusi!“. Kaip keista juos skaityti žiūrint į veidrodį dabar.

Veidrodis… Prieš pažvelgdama į jį dabar aš turiu susikaupti ir sau pasakyti: „Tik neišsigąsk!“ Ir vis tiek pakimbu žiūrėdama į atvaizdą. Kartais man norisi pykti ir trepsėti kojomis: tas atvaizdas veidrodyje ne mano, kas išdrįso jį ten patalpinti?

Senti nepatogu. Kelnės nebeužsitempia, paltas nebeužsisega. Kai kurios moterys, tą kelią nuėjusios anksčiau, džiugiai atsako: „Bet juk tai puiki proga atnaujinti garderobą!“ O, varge! Eiti į parduotuves, matuotis negražius rūbus, atsisveikinti su įprastais niekuo nenusikaltusiais drabužiais, pripildyti namus naujais…

Senti nesmagu. Įsitempiu prieš susitikdama su žmonėmis, kurių seniai nemačiau. Kažkas slapta apžiūrinėja, kažkas nusuka žvilgsnį, kažkas sako: „Atrodai pavargusi.“ Geriausiai sureagavo mano sodo kaimynė, šiek tiek išprotėjusi dailininkė. Ji įsispoksojo į mane ir pradėjo šaukti: „Klausyyyk! Buvau įpratus, kad visa tokia mergaitė-mergaitė, o čia raukšlelės!“ ir perbraukė pirštu per mano raukšles. O jos vyras, gerokai už mane vyresnis, į kurį visad kreipiausi „Jūs“, trumpai mane nužvelgė ir pasakė: „Gal jau pereikime prie „tu“.“

Atėjo krosnininkas, su kuriuo senokai nebuvome susitikę. Paklausė: „O jūs dar neišėjote į pensiją?“ Čia tai bent klausimas, net nežinau, su kuo palyginti. Niekada nepamiršite žmogaus, kuris pirmas užduos šį klausimą. Į pensiją? Vos prieš keletą metų mano vaikai sėkmingai pristatinėjo mane kaip savo vyresnę sesę!

Senti apmaudu. Mano vaikystės draugas neseniai išsiskyrė, vėl vedė ir susilaukė vaikų, pagaliau savo, vieną po kito. Dabar jis – jaunas tėtis, visai kaip mano vyresnysis sūnus. Dabar aš esu tarsi vyresnioji karta. Vyrams dar ilgai prieinama ši galimybė – susilaukti vaikų ir juos auklėti taip, kaip atrodo geriausia. Ir šiaip galimybė sukurti šeimą ir šeiminį gyvenimą. Vyrams prieinama, bet ne moterims. Žiaurus skirtumas.

Netikėtai dabar randu gerokai daugiau bendrų dalykų su vaikyste nei anksčiau

Be abejo, senti nereiškia pasenti akimirksniu, kaip ir augti nereiškia akimirksniu tapti suaugusiu. Aš vis dar galiu šokti keletą valandų iš eilės, perlipti aukštą tvorą, greitai išspręsti loginę užduotį. Tačiau hiperbolės pikas pasiektas ir vektorius pasikeitė nuo vaikystės prie senatvės. Netikėtai dabar randu gerokai daugiau bendrų dalykų su vaikyste nei anksčiau.

Senatvė tapo artimesnė ir aiškesnė, pirmieji bejėgiškumo varpeliai suskamba, kai nebegali įverti siūlo į adatą arba įskaityti smulkaus teksto ant pakuotės, arba lengvai užbėgti laiptais į penktą aukštą. Aš nebeįsimenu eilėraščių. Žinokit, tai gerokai blogiau nei raudonos akys.

Senti sunku. Veidrodis neleidžia to pamiršti, netgi atvirkščiai, jis akivaizdžiai parodo perėjimą į kitą amžių, į kitą kategoriją. O tai reiškia, kad ta stotelė jau pravažiuota, tas skyrius jau perskaitytas. Traukinys važiuoja tik į priekį ir niekas dėl tavęs nekartos skyriaus, reikėjo atidžiau klausytis.

Ankstesnės galimybės liko už nugaros, tu galėjai jomis pasinaudoti, jas pragyventi, bet jeigu praleidai, niekam tai nerūpi. Traukinys pajudėjo, pamojuok šiai stotelei. Ak, kaip greitai viskas praėjo.

„Facebook“ sienoje, vienintelėje žiniasklaidos priemonėje, kurią skaitau, labai nedaug tekstų senstantiems žmonėms. O esantys skamba liūdnokai. Pastarojo mano skaityto teksto autorius nuogąstavo, kad gyvename jaunystės kulto laikais, o po kablelio tęsė, kad tiek nedaug pagyvenusių moterų leidžia sau vilkėti trumpus sijonus ir ryškiai dažytis. Tai yra tarsi reklamą bandė prastumti idėją, kad „bet kokio amžiaus galima atrodyti jaunai“.

Sakykite, kokio… Hm, pradėsiu nuo pradžių. Sakykite, kodėl turėčiau norėti atrodyti jaunai? Aš nenoriu. Aš noriu būti savimi, o tai reiškia atrodyti savo amžiaus.

Taip, senti sunku. Ir augti sunku. Ir gimti. Juk niekas kūdikiui nesakė: „Nieko tokio, kad gimei, sudėk rankytes ir kojytes kaip motinos įsčiose, rėk, kol tėvai iš visų pusių apklos tave antklodėmis, ir gulėk taip metų metus.“ Gyvenimas juda į priekį, po vienos stotelės būna kita, po jaunystės prasideda branda, o su ja – kitas elgesys, kiti socialiniai vaidmenys ir… kita apranga.

Kažkas pastebėjo, kad stotelė „Branda“ praktiškai neegzistuoja. Iš pradžių švenčiame begalinę švilpiko dieną stotelėje „Jaunystė“, o po jos netikėtai ateina tokia klasikinė senatvė, „Namukas kaime“, nosinaitė, prijuostė ir vos velkamos kojos.

Matau, kad tarp mano bendraamžių nemažai tokių, kurie koncentruojasi į praradimus, kam žili plaukai ir barzdos, raukšlelės ir plikės – liūdesio ir prarastų galimybių ženklai. Bet, laimei, pažįstu ir kitokių – galingų. Nes kas dar yra branda, jei ne rami, užtikrinta galia?

Tavo išgyvenimai tapo jėga, galia. Tarsi jau suvalgei savo pūdą druskos ir dabar esi visiškai laisvas

Kai esi jaunas, tenka nuolatos įrodinėti, kad esi kažko vertas. Kai esi jaunas, vyresniųjų kompanijoje į tave kreipiasi „tu“. Pagal nutylėjimą į tave žiūri iš aukščiau. Kartais tai nervina. Kai nebesi jaunas, jaunesniųjų kompanijoje į tave kreipiasi „Jūs“. Kartais tai nervina ne ką mažiau. Pagal nutylėjimą tau suteikia pagarbos ir dėmesio kreditą, pagal nutylėjimą laiko vertu.

Laikas, kai pradedi pastebėti, kad didelėje kompanijoje visi vienas į kitą kreipiasi „tu“, o į tave – „Jūs“, kad nepažįstami žmonės su tavimi kalbasi su nauja, negirdėta pagarba, – šis laikas vienu metu tampa ir liūdnas, ir iškilmingas.

Suprantama, kodėl liūdnas, o iškilmingas – nes savo elgesiu žmonės parodo, kad mato, ką išgyvenai. Pasirodo, ir tavo išgyvenimai tapo patirtimi, jėga ir galia. Tarsi jau suvalgei savo pūdą druskos, atitarnavai savo dvidešimt penkerius metus ir dabar esi visiškai laisvas. Tarsi tu kaip pasakos herojus sunešiojai tris poras geležinių batų, perėjai visus išbandymus ir išplaukei į švarius vandenis. Ir galima daugiau dėl nieko nebesikankinti, tiesiog būti ir daryti.

Informacijos šaltinis: