Statistika, Vaikai/šeima, Vaikų teisių apsauga

Ar šių dienų paaugliai – žiauresni negu ankstesnės kartos?

Savaitgalį akmenimi mirtinai uždaužytas 13-metis, kaip ir jo gyvybę atėmę nepilnamečiai, buvo gerai žinomi policijai. Tačiau įspūdis, kad šiuolaikiniai paaugliai yra žiauresni negu ankstesnės kartos, yra klaidingas, sakė kriminologas. Visgi priežasčių, kodėl jų nusikalstamumas artimiausiais metais galėtų smarkiai mažėti, nematyti – sisteminės problemos tebėra gilios.

Sovietmečio dorybingumas – tik iliuzija

Nei sekmadienį ligoninėje miręs jaunuolis, nei įtariami du jo žudikai, policijos žiniomis, nebuvo susibūrę į kokias nors grupuotes, tačiau jų biografijos gausiai pažymėtos kriminalinėmis veiklomis. Kaip šis, taip ir kiti žiaurūs nepilnamečių padaryti nusikaltimai viešumoje sulaukia didelio rezonanso: praėjusių metų pabaigoje dėmesį kaustė sargo nužudymu įtariama trijulė, pavasarį sulaikyti jauni panevėžiečiai, kaip rodo įkalčiai, nužudę panašaus amžiaus gimnazistą, birželį Tauragėje mirtinai vyrą sumušė, įtariama, taip pat nepilnametis.

Kalbos apie neregėtą šių dienų jaunuolių žiaurumą – ne tik interneto komentarų fenomenas. Kad „auga negailestinga ir žiauri karta“, prieš kiek daugiau nei pusmetį straipsnio antraštėje drąsiai skelbė ir gana populiaraus regioninio laikraščio interneto portalas.

Tačiau realybėje viskas kur kas komplikuočiau. Socialinių mokslų daktaras, kriminologas Gintautas Sakalauskas pažymi, kad mūsų šalies jaunimas, pasak statistikos, nėra linkęs nusikalsti stipriai labiau nei bendraamžiai Vakarų šalyse. Nėra pagrindo manyti, kad ir Lietuvoje ankstesnės kartos šiuo atžvilgiu buvo iš esmės kitokios.

reklama

„Nužudymų, kurių padarymu įtariami ar kaltinami nepilnamečiai, yra maždaug 10–11 per metus (kalbama apie skaičių, vidutiniškai tenkantį 100 tūkst. nepilnamečių Lietuvos gyventojų – aut. past.). Šis rodiklis pastaruosius 20 metų yra maždaug toks pat, o absoliučiais skaičiais jų mažėja – dar prieš 15 metų buvo maždaug 25–30 nužudymų, dabar skaičius mažesnis, bet taip yra dėl to, kad pačių nepilnamečių gyventojų skaičius sumažėjęs. 1990 m. nužudymų, kurių padarymu buvo kaltinami nepilnamečiai, buvo du, po to per dešimtmetį tas skaičius nuo dviejų išaugo“, – Alfa.lt sakė G. Sakalauskas.

Lietuvos nepilnamečiai nusikalstamumo grafose dažniausiai neišsiskiria nuo suaugusiųjų. Guosti tai, žinoma, neturėtų, tačiau parodo, kad problema neapima tik vienos amžiaus grupės.

„Lyginant su kitomis šalimis, nužudymų turime nemažai ir nepilnamečių, bet tkartu ir suaugusiųjų. Viso kito nusikalstamumo yra labai panašiai, registruoto mes turime apie 3–4 kartus mažiau negu Vakarų šalyse, bet, kai klausiame pačių nepilnamečių, ką jie yra padarę, dažnai būna smulkaus smurto, smulkių vagysčių, turto sunaikinimas ar sugadinimas, viešosios tvarkos pažeidimų, žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų, todėl realus nusikalstamumas yra panašus. (…) Nepilnamečiai yra tos pačios visuomenės nariai, jie nėra kitokie negu visa visuomenė – agresijos, tyčiojimosi mes turime dar daug“, – komentavo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas G. Sakalauskas.

Trakų rajono sargo žudikų byla© Edvard Blaževič

Paklausus apie jaunimo nusikalstamumą sovietmečiu, jis atkreipė dėmesį į statistikos nepatikimumą ir patį diktatūrinio režimo veikimo principą. „Sovietinė statistika, aišku, yra labai nepatikima. Galima daryti prielaidą, kad nusikaltimų greičiausiai buvo mažiau, nes tai yra natūralus dalykas – bet kurioje totalitarinėje sistemoje buitinio nusikalstamumo yra mažiau, nes valstybė viską kontroliuoja, yra įvairių organizacijų, kaip pionieriai ar spaliukai“, – aiškino kriminologas.

Sunku tikėtis, kad padėtis itin greitai keisis

Nužudyto 13-mečio šeima nebuvo įtraukta į probleminių sąrašą, o patį berniuką mėginta traukti iš šviesios ateities nežadančio, nusikalstamo gyvenimo. Kaip remdamasis šaltiniais rašė portalas 15min.lt, jam taikytos vadinamosios minimalios priežiūros priemonės, svarstyta taikyti vidutines – tai reikštų, kad jį būtų galima apgyvendinti viename iš socializacijos centrų, tačiau paauglys buvo per jaunas (į juos priimama nuo 14 metų).

Nežinia, ar socializacijos centras būtų padėjęs išvengti nelaimės, mat, specialistų teigimu, su jais iki šiol esama problemų.

„Minimalios priemonės yra, pavyzdžiui, įpareigojimas mokytis, ugdymo kursai, draudimas lankytis tam tikrose vietose, jeigu neklystu, ir žalos atlyginimas – tai yra tokie smulkūs dalykai, kuriuos taiko savivaldybės per Vaiko gerovės komisiją. Mintis yra labai gera – minkštomis priemonėmis padėti vaikui keisti savo elgesį. Problema ta, kad infrastruktūros priemonių nėra daug. Kalbant apie kažkokius darbus, socialinio ugdymo kursus, jų praktiškai nėra, ir savivaldybės turi labai ribotą instrumentų skaičių.

O vidutinė priežiūra, vadinamieji socializacijos centrai, – sena sovietinė sistema, visiems prieš 15 metų buvo aišku, kad ją reikia naikinti, bet tuo metu ministerija nusprendė kitaip. (…) Nė vienas vaikas tos sistemos dėka į gerąją pusę tikrai nepasikeitė. Vaikas perkeliamas į uždarą mokyklą, kur 20 vaikų moko 40 mokytojų, sulaukęs pilnametystės iš jos išeina ir tada dažniausiai būna dar blogiau. Sovietinei sistemai tiko, o demokratinei sistemai jis netinka“, – įsitikinęs G. Sakalauskas.

Pašnekovas pažymėjo, kad socializacijos centrų tinklas šiuo metu reformuojamas, ir tai yra kur kas geriau, negu taikstytis su ankstesne jų būkle, tačiau alternatyvoms skiriamas menkas dėmesys. Viena iš tokių galėtų būti vadinamieji mažieji globos namai – tai modelis, kai probleminiai vaikai kartu su socialiniais darbuotojais glaudžiai gyvena kartu paskirtame name ar bute it nedidelė šeima.

Dar praėjusiais metais Lietuvoje veikė penki socializacijos centrai, dabar veikia trys, juos mėginama reformuoti, kad būtų geriau patenkinami čia perkeliamų paauglių poreikiai. Nors ilgą laiką dirbta netinkamoje aplinkoje, problema – ne tik sienos, sakė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

„Vieni vaikai papuola dėl netinkamo elgesio, kiti pagal Baudžiamąjį kodeksą, nes yra per jauni, kad atliktų bausmę. Vien tų vaikų suvedimas į vieną vietą yra negerai – vienas valkatauja ir nelanko mokyklos, o kitas eina nusikaltimų keliu. Kažin ar jie gali būti kartu. O antra, kokiomis sąlygomis jie yra“, – Alfa.lt sakė E. Žiobienė.

Edita Žiobienė© Paulius Peleckis

Ypač problemiška, anot kontrolierės, yra su vyresnio amžiaus vaikais, trūksta galimybių juos ir šviesti kaip kitus bendraamžius, ir atliepti individualius poreikius, socializuoti.

„Jeigu yra vaikų dienos centrai, orientuoti į jaunesnį amžių, tai paaugliams paslaugų visiškai neturime – vietų, kur jie galėtų stiprėti kaip žmonės, pasitikėti, ateiti, spręsti savo problemas ir keistis. Tai yra visai kas kita negu į mažamečius orientuota sistema, – teigė E. Žiobienė. – Kalbant su Vaiko gerovės komisijomis rajonuose jie patys sako, kad tai yra vos ne kaip baudimo priemonė: paauglį pasikviečia, greituoju būdu pasvarsto, sako – kaltas, blogas, ir viskas tuo baigiasi“, – problemas vardijo pašnekovė.

Tiek ji, tiek E. Sakalauskas sutinka, kad įstatymų lygmeniu akivaizdžių spragų nėra, bet stringa jų įgyvendinimas, būtina gerinti sąlygas.

„Nėra priemonių infrastruktūros. Socialinis darbuotojas, net ir norėdamas vaikui padėti, dažnai negali, nes negali pasiūlyti socialinio ugdymo kursų, nes jų paprasčiausiai nėra, įtraukti į vaikų dienos centrą ar pradėti antiagresijos ar priklausomybių kursus. Viso to labai trūksta“, – sakė kriminologas.

Ronaldas Galinis

Informacijos šaltinis:

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.