Apie suomiško ugdymo ypatumus iš pirmų lūpų

Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje Suomijos švietimo sistemos modelis kelia didelį susidomėjimą. Tarptautiniame mokinių raštingumo tyrime PISA Suomija užima lyderio pozicijas, o suomiškos švietimo institucijos pasižymi itin aukšta specialistų rengimo kokybe.

Pažvelkime į Suomiją truputį iš arčiau. Ši valstybė atgavo nepriklausomybę 1917 m., tačiau sudėtingi XX-ojo amžiaus istoriniai įvykiai nesutrukdė kurti pažangios valstybės: vystėsi pramonė, tobulėjo technologijos. Švietimo sistema taip pat sparčiai keitėsi. Mokykla tapo privaloma nuo 1921 m., nors mokyklos čia veikė jau nuo 1200 m. Tiesa, anuomet švietimu rūpinosi bažnyčia. Nepriklausoma institucija mokykla tapo 1866 m., pritaikius tuometinį šveicarišką modelį.

Šiandien mokymasis Suomijoje yra privalomas iki 16 metų, t.y. iki 9 klasės. Po to galima rinktis profesinį išsilavinimą arba gimnaziją. Pradinė mokykla čia trunka 6 metus. Dažniausiai pradinė mokykla yra atskirta nuo vidurinės, turi atskirą pastatą, kiemą, sporto stadioną. Ikimokyklinukų klasės gali būti tiek mokykloje, tiek ir darželyje. Didelis dėmesys skiriamas vaikų popamokinei veiklai, būreliams.

Mokytoju gali dirbti tik pedagoginį magistro laipsnį turintis specialistas. Universitete dėmesys skiriamas analitiniam ir kritiniam mąstymui, o ne sausai dalyko teorijai, supažindinama su pačiais įvairiausiais ugdymo metodais tam, kad mokytojas gautų kuo daugiau įrankių savo darbui.

Mokyklų auditas Suomijoje panaikintas 1990 metais. Mokytojais pasitikima ir jiems suteikta kūrybinė ir metodinė laisvė. Mokiniai ir mokytojai mokykloje praleidžia didžiąją dienos dalį, todėl labai svarbu užtikrinti ugdymo bei darbo kokybę. Patalpos pritaikytos įvairiausiems užsiėmimams, sienose, lubose ir balduose įmontuotos triukšmą sulaikančios detalės. Ugdymo priemonėms čia netaupoma, o klasė be interaktyviosios lentos – tikra retenybė. Didžiąja dalimi mokyklinių priemonių pasirūpina mokykla.

Visi mokiniai gauna nemokamus pietus. Mitybos įpročiais rūpinamasi, atsižvelgiama į kiekvieno specialius poreikius, netgi vegetarinę mitybą.

Kalbėdami apie savo šalies švietimo sistemą suomiai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne aukšti vertinimo balai, o lygybė. Suomiai susikūrė tokią švietimo sistemą, kurioje yra atsižvelgiama į kiekvieno mokinio poreikius. Klasėje kartu mokosi suomiai, imigrantų vaikai, taip pat vaikai, turintys specialiųjų poreikiais. Musulmonų mergaitės gali dėvėti galvos apdangalus ir dėl to niekas nesityčioja ir nekritikuoja. Su patyčiomis kovojama labai intensyviai. Čia populiarūs mokytojų asistentai, kurie dirba kartu klasėje ir daugiau dėmesio skiria kitokiems vaikams.

Jau darželyje kitakalbiams vaikams yra sudaromos specialios programos, kuriomis norima padėti greičiau išmokti suomių kalbą ir taip laiduoti lygiavertį ugdymą. Atsakingi specialistai dirba kartu su darželių darbuotojais, o esant poreikiui ir su šeimomis.

Į mokytojus ir visą mokyklos personalą, netgi į direktorių/ę kreipiamasi vardu. Vaikams daug lengviau kreiptis į mokytoją, kai nėra hierarchinės ribos tarp mokytojo ir mokinio. Vaikai žino, kad mokytojai yra autoritetingi draugai, kurių darbas yra paaiškinti, išmokyti, užtikrinti kompetentingą spendimą kilus konfliktui tarp vaikų.

Visi vaikai gauna mokymo priemones ir nemokamą maitinimą, todėl socialinės nelygybės savo rate vaikai nemato. Visi čia lygūs ir nusiteikę padėti vieni kitiems, ugdomas abipusis pasitikėjimas. Tėvai pasitiki mokytojais ir žino, kad jų vaikų poreikiais bus profesionaliai pasirūpinta. Konkurencijos nei tarp vaikų, nei tarp pačių mokytojų nėra.

Mokyklose testai ir įvertinimai parodo, kaip vaikas supranta dalyką ir kur reikėtų padirbėti, kad mokinys informaciją įsisavintų maksimaliai. Konkurencijos dėl aukštesnio įvertinimo nėra, nes tai tiesiog neturi jokios prasmės. Konkursų ir olimpiadų taip pat nėra. Lietuvoje olimpiadose konkurencija vyksta ne tik tarp mokinių, bet ir tarp mokytojų, kai motyvaciją skatina aukštesni rangai ir finansinė nauda.

Suomijoje yra baigiamieji vidurinės mokyklos egzaminai. Tačiau aukštosios mokyklos taip pat turi stojamuosius egzaminus, ir studentai priimami būtent pagal stojamųjų egzaminų rezultatus. Už labai aukštus vidurinės mokyklos egzaminų rezultatus stojant galima gauti papildomų taškų. Tačiau esmė ta, kad visiems sudaromos lygios teisės rinktis profesiją ne pagal vidurinės mokyklos įvertinimą, o pagal pasiruošimą konkrečiam stojamajam egzaminui.

Mokymasis Suomijoje grįstas ne faktų išmokimu, bet jų giliu supratimu. Suomiai jau seniai suprato, kad sausų faktų „kalimas“ išmokimo procese nėra efektyvus. Informacija yra geriau įsimenama ir ilgiau išlieka atmintyje, jeigu jos apdorojimui skiriame daugiau laiko. Todėl šioje šalyje jau seniai taikomas patirtinio mokymo modelis.

Patirtinis mokymasis prasideda nuo susidomėjimo faktu, nuostabos, klausimų iškėlimo. Vaikas skatinamas aktyviai mąstyti ir daryti išvadas. Taip išmokstama pasitikėti savimi, nebijoti išsakyti savo nuomonės, išklausyti šalia esantį. Sukuriant tam tikrą situaciją ar kontekstą yra įtraukiama kuo daugiau tikrovės, gyvų pavyzdžių, juslės ir emocijų.

Svarbiausi patirtinio mokymo elementai yra: klausti, stebėtis, paaiškinti, ieškoti naujos informacijos, diskutuoti, vertinti informaciją kartu su aplinkiniais. Svarbiausias uždavinys – išmokyti vaiką į situacijas ir problemas žvelgti tyrėjo akimis bei laikytis pagrindinių tyrinėjimo ir pažinimo taisyklių. Svarbu ir tai, kad patirtimi grįsto mokymosi negalima apriboti griežtais rėmais ir taisyklėmis. Viskas turi vykti tarsi savaime patiriant pažinimo džiaugsmą, be nusivylimo ir neigiamų emocijų.

Patirtinis mokymasis nėra individualus procesas. Vaikus reikia paskatinti ir nukreipti dirbti drauge su kitais. Ir tai yra vienas pagrindinių Suomijos mokytojų / ugdytojų uždavinių.

Naujojoje Suomijos švietimo programoje, kuri įsigalios 2016 rudenį, daug įdomių naujovių. Programoje atsižvelgiama ir į tai, ką daryti su klasėje esančiais gabesniais mokinias. O tokių yra apie 10 procentų. Mokytojai natūraliai daugiau dėmesio skiria tiems mokiniams, kurie lėčiau įsisavina žinias, o gabieji dažnai lieka savotiškai nuskriausti. Jiems tampa neįdomu sėdėti klasėje, dingsta motyvacija mokytis, gali pasireikšti destruktyvus elgesys. Tyrimai atskleidė, kad gabiems vaikams nepakanka paramos iš mokytojo.

Šiai problemai spręsti sugalvotas naujas mokymo – fenomeno / reiškinio – modelis. Į reiškinį / faktą žvelgiama kaip į visumą, per visus mokomuosius dalykus. Jam pažinti ir suprasti pasitelkiamos žinios ir įgūdžiai gali netgi viršyti mokomojo dalyko ribas. Vaikai skatinami giliau pažvelgti į tikrovę, klausti, daryti išvadas, stengiamasi vengti akcentuoti užduoties pabaigą ir tai, ar užduotis atlikta gerai ar blogai. Taip pat gabiems vaikams bus stengiamasi sudaryti sudėtingesnes užduotis.

Tyrimais nustatyta, kad vaikams patinka leisti laiką kartu su panašiais į save, todėl bus sudaromos sąlygos dirbti mažose gabiųjų vaikų grupėse. Tačiau suomiai nenori persistengti skirdami išskirtinį dėmesį gabiesiems, nes nori ugdyti vaikų tolerantiškumą, pakantumą nepaisant įvairiausių tarpusavio skirtumų.

Neseniai lietuviškoje žiniasklaidoje pasirodė sensacingas pranešimas, neva suomiai atsisakys dailyraščio pamokų ir mokys spausdinti klaviatūra. Trumpame tekste nepaminėta daug informacijos. Tokia mokymo reforma tikrai įtraukta į naująją švietimo programą, kuri įsigalios 2016 metais, tačiau mokytojai galės patys nuspręsti, kiek laiko jie skirs mokinių rašymui ranka ir kiek – klaviatūra. Šios naujos programos tikslas nėra panaikinti dailiojo rašymo pamokas, o tiesiog daugiau dėmesio skirti šiuolaikinių informacinių technologijų pritaikymui.

Lyginant lietuvišką ir suomišką švietimo sistemą išryškėja daug skirtumų. Kablelio vieta šiame sakinyje – vienas iš jų. Lietuvoje vis dar pasitaiko mokytojų, įsitikinusių, kad baimė padeda išmokyti vaikus: „Jeigu manęs bijo, vadinasi gerbia.“ Tokie garbėtroškos mokytojai nenori ir nemoka mokyti. Vaika bijo jų klausti, nes bijo būti neteisūs,  ir praranda motyvaciją stengtis. Garbėtroškų mokytojų klasėse būna tyla, mokytojai išsako savo monologą, užduoda namų darbus, kitą dieną išpeikia užduočių nesupratusius vaikus ir toliau dirba pagal tą patį modelį.

Suomijos mokytojai įgyja pagarbą būdami mokinių draugais ir parodydami, kad mokiniai jiems iš tiesų rūpi. Klasėje aiškinamasi, klausiama, diskutuojama tol, kol visi viską supranta. Mokytojas pasitiki vaikais ir  nepamiršta jiems to pasakyti. Mokytojas turi raktą ir sugeba atrakinti nežinojimo spyną. Kai vaikai tą suvokia, jie tiesiog pamilsta mokytoją ir jiems nekyla nė menkiausio noro jį erzinti ar iš jo tyčiotis. Bausmių ir drausminimo priemonių tiesiog nebereikia, kai tam užbėgama už akių. Suomijoje tą įrodo gyvi pavyzdžiai ir visa švietimo sistema. Taigi: drausminti negalima, pasitikėti.

Kaip suomiai sprendžia hyperaktyvumo problemą? Hiperaktyvus vaikas pasižymi ypatingu judrumu, nuolat supasi kėdėje ir sunkiai išlaiko dėmesį pamokos metu. Pasirodo, tikrai veiksminga priemonė yra pripučiama guminė pagalvėlė. Ją daugelis naudoja daugelis taisyklingos laikysenos ir pusiausvyros pratimams, o Suomijos mokiniams ji padeda ramiau išsėdėti ir netrukdyti kitiems, nes sėdint ant tokios pagalvėlės atliekami maži judesiai, kurie eikvoja judraus vaiko energiją.

Meteorologų darbas Suomijoje nėra lengvas, nes nuolat reikia pranešti liūdnas naujienas: temperatūra nepakils tiek, kad būtų galima nusivilkti žieminį paltą, o lietaus debesys visą ateinančią savaitę vėl temdys saulę… Tačiau Suomijos vaikams blogo oro nebūna: jie įpratę kasdien žaisti lauke, ragauti „šokolodą“ iš smėlio ir lakstyti balose.

Pradinėse mokyklose pertraukų metu visi vaikai skuba į kiemą, kur gali spardyti kamuolį, suptis sūpynėse ar tiesiog stebėti sraiges. Taip išliejus energiją lengviau susikaupti grįžus į klasę. Pertraukų metu budintys mokytojai užtikrina vaikų saugumą ir tuo pačiu stebi socialinius įgudžius.

Gryname ore įpratę žaisti vaikai netampa namisėdomis, o suaugę taip pat aktyviai sportuoja. Sportas tampa rutina, kuri teikia molonumą ir stiprina sveikatą.

Suomija – švietimo sistemos pirmūnė ne tik Europoje, bet ir pasaulyje – jau seniai nebeakcentuoja lyčių skirtumų. Darželiuose kasdien kartojama, kad rožinė spalva nėra vien tik mergaičių spalva, o mašinėlėmis kartu žaidžia tiek berniukai, tiek ir mergaitės. Princesių suknelėmis pasipuošę berniukai ir riterių kardais juos apsupusios mergaitės nieko nestebina.

Mokyklose visi mokiniai kartu mokosi atlikti įvairiausius namų ruošos darbus: konstruoja, gamina maistą, kala vinis, neria vąšeliu. Netgi siuvimo mašina pamokos yra privalomos abejoms lytims. Ir taip jau keletą dešimtmečių. Tiesa, knygelių apie tai, kaip du princai kartą susituokė, ar kaip Petriukas vieną dieną buvo Maryte, čia nėra. Ugdymas paremtas ne primetama nuomone, o individo laisve į pasirinkimą.

Vaiko fantazija čia nevaržoma, o vertybe laikomas vaiko išskirtinumas. Taip išlaisvinami talentai ir niekas už nieką nesmerkia. Ugdytojo užduotis yra sudaryti tokias sąlygas vaikui, kad jis atrastų save ir būtų pripažintas kitų. Tolerancijos išmokę vaikai užauga tolerantiškais žmonėmis. Ir tai neturi nieko bendro su seksualine orientacija.

Įrodyta, kad mes su savo vaikais dažniausiai formuojame tokius pačius santykius, kokius su mumis suformavo mūsų tėvai. Nuo šio supratimo prasideda suomiško ugdymo modelis. Kuo tvirtesnius ir saugesnius santykius sukuria mama su vaiku, tuo lengviau vaikas ateityje prisitaiko prie neišvengiamų pokyčių gyvenime (darželis, mokykla ir t.t.). Ugdymo specialistai nuo ankstyvosios vaikystės kartu su tėvais dirba maksimalios vaiko gerovės labui: stebi vaiką, šeimą, padeda kurti abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius, o esant poreikiui valstybė suteikia psichologo pagalbą. Suomija prabilo apie psichologo pagalbos svarbą ikimokykliniame amžiuje, nes vis daugiau asmenybės ir socialinio bendravimo problemų ima ryškėti būtent šiame amžiuje.

Moksliškai nustatyta, kad du trečdaliai vaikų patiria saugų prisirišimą prie motinos – jie jaučiasi mylimi, supanti aplinka nekelia grėsmės.  Likusiam trečdaliui vaikų susiformuoja nesaugus vengiantis ryšis. Tokie vaikai jaučia baimę, nerimą, nemėgsta kitų draugijos, gali staiga pradėti mušti mamą. Nesaugaus prieraišumo pasekmės matomos tolimesnėje vaiko raidoje: sunku susirasti draugų, įgyti populiarumą tarp bendraamžių, gali pasireikšti stiprus prisirišimas prie mokytojo, padidėjęs agresijos lygis.

Mažamečiai dar nemoka tinkamai išreikšti savo emocijų. Dažna emocijų išraiška būna fizinė: mušimasis, kandžiojimasis ir pan. Beje, tokiu būdu išliejamos ne tik neigiamos, bet ir teigiamos emocijos. Dažnai tokie reiškiniai baigiasi vaikui paaugus, tačiau būna atvejų, kai agresija vaikui augant vis stiprėja. Agresija iššaukia agresiją, todėl  labai svarbu tinkamais metodais ją suvaldyti. Smurtas šeimoje laikomas didžiausia blogybe, nes būtent iš ten vaikai ima pavyzdį. Neurologiniai ir kiti sutrikimai taip pat gali būti padidėjusios agresijos priežastis.

Suomijoje ir kitose šalyse pradėta plačiau tirti agresyvią emocijų raišką. Nustatyta, kad pirmieji agresijos požymiai pasireiškia jau ikimokykliniame amžiuje, todėl darželiai įvairiuose Suomijos miestuose ėmėsi įgyvendinti prevencinę Papilio programą, kuri jau daug metų taikoma Vokietijoje. Šios programos tikslas – mokyti vaikus tinkamai bendrauti tarpusavyje ir reikšti emocijas, taip stiprinant agresijos ir įvairių priklausomybių prevenciją.

Mokslininkai vieningai sutaria, kad programą būtina pradėti taikyti jau ikimokykliniame amžiuje. Programoje akcentuojama, kad kontaktas su vaiku turi vykti jo akių lygmenyje, ir kūnas turi būti atsuktas į vaiko pusę. Kartą per savaitę darželyje organizuojama diena be žaislų. Vaikai dalyvauja jos planavime, galvoja žaidimus ir patys renkasi priemones. Tokiu būdu mokomasi ieškoti problemų sprendimo būdų ir skatinami verbaliniai gebėjimai. Reikšti jausmus mokoma personažų pagalba mažose vaikų grupėse.

Vokiečių mokslininkai teigia, kad Papilio programoje dalyvavusių vaikų empatijos lygis, lyginant su bendraamžiais, kurie nedalyvavo šioje programoje, daug aukštesnis. Vaikų psichiatrų nuomone, didėjantis empatijos lygis augančiose kartose gali būti daugelio visuomenės problemų sprendimo būdas.

Kiekviena profesija turi savo privalumų ir trūkumų. Ugdytojo darbas – ne išimtis.  Dirbant darželyje su mažais vaikais pedagogui tenka didelis fizinis krūvis: dažni pasilenkimai, kilnojimai vargina nugarą. Nuolatinis fizinis krūvis veikia bendrą sveikatos būklę.

Suomiai pagalvojo ir apie tai. Darželių darbuotojams yra sudarytos fizioterapeutų programos, aprūpinama specialiais įrengimais, baldais. Netgi žaislus nuo grindų rekomenduojama rinkti specialiu įrankiu. Naujų darželių įrengimuose matyti ne tik modernios naujienos vaikams, bet atsižvelgiama ir į darbuotojų poreikius. Nuodugniai apgalvotas stalų ir kėdžių aukštis, specialios kėdės, skirtos rengti vaikus, modernios lovų konstrukcijos.

Darbuotojams rengiami seminarai apie sveikatos tausojimą, apmokoma naudotis tam skirtais įrengimais bei visais įmanomais būdais stengiamasi didinti pasitenkinimą darbu.