Vaiko vystymasis ir religinis bei moralinis auklėjimas (XI dalis)

Religinis auklėjimas.

Pirmiausia aptarkime, kaip mes suprantame religinį auklėjimą ir kartu religingumą. Religija daugumai žmonių yra žinojimas ir pripažinimas tam tikrų tikėjimo tiesų bei dalyvavimas religinėse apeigose ir pamaldose. Tai formalioji religingumo pusė, kuri, tiesą sakant, beveik nepakeičia žmogaus. Jei žmogus yra tik formaliai religingas, jo elgesys, išskyrus religinių ritualų atlikimą, beveik niekuo nesiskiria nuo netikinčiojo. Formali religija nesuteikia žmogui saugumo jausmo. Jis lieka toks pat nepasitikintis gyvenimu ir bijantis mirties, kaip ir materialistas.

Visai kas kita yra esminis religingumas, kurio esmė yra vidinis ryšys su širdimi (Dievu) ir iš to ryšio kylantis pasitikėjimo gyvenimu bei saugumo jausmas. Pagrindas tokiam religingumui yra dedamas kūdikystėje ir vaikystėje. Ir jis priklauso nuo jau minėto vaiko ryšio su mama bei su šeima.

Esminio religingumo atsiradimas yra labai subtilus procesas, kurį lengva pažeisti, bet sunku atstatyti. Religingumas yra susietas su vaiko vystymusi, su „aš“ susiformavimu ir su jau minėtu sąmonės perėjimu iš senųjų smegenų per viduriniąsias į naująsias smegenis. Senieji smegenys apsprendžia visumos jausmą ir kartu esminio religingumo, t. y. ryšio su viskuo kas yra, su Dievu jausmą. Juose taip pat glūdi gyvybės pratęsimo instinktas, kuris šiandieninėje kultūroje yra labai susilpnėjęs.

Informacija iš juslių plūsta į senąsias smegenis. Senosios smegenys tą neapdorotą informaciją siunčia į viduriniąsias smegenis, kurios yra centrinis visų smegenų funkcijų mazgas. Tiesioginis nervų kanalas viduriniąsias smegenis jungia su širdimi. Viduriniosios smegenys nuolat siunčia širdžiai signalus ir priima nurodymus iš širdies – kaip atsiliepti į išorinio pasaulio dirgiklius.

Žmogaus dvasinis centras yra širdis. Biblijoje širdis yra paminėta virš 600 kartų, o protas tik tris kartus. Jau vien iš to galima daug ką spręsti. Visose religijose garbinamas ne protas ar intelektas, bet širdis. Žmogaus esminis religingumas, o kartu ir santykis su pasauliu priklauso nuo širdies ir smegenų ryšio. JAV nacionalinis protinės sveikatos institutas šį ryšį pavadino širdies ir smegenų pokalbiu. Deja, atrodo, kad daugumos šiuolaikinių žmonių proto ir širdies ryšys yra labai pažeistas arba nutrūkęs. Šio ryšio pažeidimo arba nutrūkimo priežasčių reikia ieškoti vaikystėje. Jau minėjome, kad tarp vienerių ir ketverių metų vaiko sąmonė iš senųjų smegenų persikelia į viduriniąsias, kurios tiesiogiai jungiasi su širdimi. Jeigu vaiko ryšys su mama ir šeima yra geras, tada formuojasi minėti susivienijimo santykiai, kurie yra esminio religingumo pagrindas. Tai širdies veikla pagrįsti santykiai. Meilę patiriantis vaikas taip pat atsako iš širdies einančia meile. Širdis kalba į širdį, į meilę atsakoma meile.

Protas kalba garsiai, o širdis kalba tyliai. Nepažeisti vaikai mėgsta tylą ir pasiduoda jos kerams. Tyla turi žadinančiąją ir perkeičiančią galią. Po tylos yra kitaip negu prieš ją. Tyla ugdo nuostabą ir pagarbą, intuiciją, nuojautą, esmės suvokimą. O visa tai stiprina ryšį su širdimi. Tylūs meditacijos pratimai ugdo darnių, grakščių judesių poreikį ir sugebėjimą bei moko atsargiau elgtis su daiktais.

Tylus sėdėjimas ir atida judesiams bei pusiausvyrai yra susiję su savo kūno suvokimu, jo jausmais ir gyvybingumu, su kūno – dvasios vienove. Tyla padeda labiau susivokti savyje, skaistina jausmus ir mintis, stiprina vidinį gyvenimą. Tyloje auga ir stiprėja gilesnio ryšio ir žmoniškumo sąmonė.

Visose religinėse bendruomenėse svarbią vietą užima meditatyvūs skaitymai, giesmės, ceremonijos, simboliai, apgaubti tylos. Susitikimui su šventumu, su širdimi, kurioje gyvena Dievas, svarbiausia yra rimtis ir visiška tyla. Vidinė ramybė ir jautrus savos esybės, daiktų ir pasaulio suvokimas ugdo esminį religingumą: slėpiningos gyvenimo prasmės nuojautą, ryšio ir vienybės su visu pasauliu jausmą, Dievo globos bei pašaukimo nuojautą. Religija – tai tylus širdies (Dievo) kvietimas ir žmogaus atsiliepimas. Tačiau mes negirdime širdies (Dievo) kvietimo, jeigu mūsų viduje nėra ramybės. Tylos valandėlės ar pamokos yra esminis ir nepakeičiamas religinio auklėjimo pagrindas.

Labai svarbu išnaudoti tą vaikystės tarpsnį, kai vaiko sąmonė yra vidurinėse smegenyse, kurios turi tiesioginį ryšį su širdimi. Tokio amžiaus vaikui svarbu ne kaip viskas buvo ar vyksta, bet kodėl. Į šituos vaiko kodėl tėvams kartais sunku atsakyti, nes vaikui (širdžiai) reikia moralinio atsakymo. Tai jautrusis moralinio vystymosi tarpsnis. Nikitinai, kurie užaugino septynis savo vaikus ir auklėjo anūkus, rašė, kad jie pastebėjo, jog žmogaus orientacija į moralines vertybes prasideda kūdikystėje.

Kai mamos ir vaiko ryšiai yra nutrūkę ar labai pažeisti, formuojasi prieraišūs santykiai, kurie nėra palankūs ryšiui su širdimi formuoti. O pedagoginių programų brukamas loginis mąstymas per anksti stumia vaiko sąmonę į naująsias smegenis, kurios neturi ryšio su širdimi. Tokiu atveju, vaiko sąmonė, blogai užmezgusi ar visai neužmezgusi ryšio su širdimi, skuba į naująsias smegenis, bet lieka menkai susijusi ar visai atskirta nuo visuminio psichikos centro – širdies, arba, vaizdžiai sakant, nuo Dievo. Kai klausiame žmogaus, kur jame gyvena Dievas, visi rodo į širdį, o kai klausiame kur yra jo „aš“, rodo į galvą.

Ap­žvelg­si­me pa­grin­di­nius su­si­vie­ni­ji­mo ir prie­rai­šių san­ty­kių bruo­žus, juos prieš­pas­ta­ty­da­mi:

• Su­si­vie­ni­jęs žmo­gus mo­ka bū­ti, jis yra pa­si­ti­kin­tis (tuo, kas vyks­ta) ir ra­mus. Prie­rai­šus žmo­gus gy­ve­na tu­rė­ji­mu, jis ne­ri­mau­ja ir bi­jo pra­ras­ti, ne­tek­ti.
• Su­si­vie­ni­jęs pa­si­ti­kin­čiai pri­ima tai, kas vyks­ta, ir są­vei­kau­ja su tuo. Jis va­do­vau­ja­si in­tui­ci­ja, šir­di­mi ir iš­lie­ka my­lin­tis vi­so­se si­tu­a­ci­jo­se. Prie­rai­šus sten­gia­si val­dy­ti tai, kas vyks­ta, ir puo­la ar­ba gi­na­si. Jis va­do­vau­ja­si in­te­lek­tu ir daž­nai yra ag­re­sy­vus.
• Su­si­vie­ni­ju­sių žmo­nių san­ty­kiai yra pa­grįs­ti in­tui­ty­viais, širdies ry­šiais. Prie­rai­šių žmo­nių san­ty­kius val­do protas ir per jus­les žmo­gaus są­mo­nę pa­sie­kian­tys sig­na­lai.
• Su­si­vie­ni­jęs jau­čia vi­di­nę ga­lią, ku­ri jam yra in­tui­ty­vus iš­gy­ve­ni­mas, ne­pa­sie­kia­mas in­te­lek­tui. Ki­to as­mens ša­lia ga­li ir ne­bū­ti, ta­čiau su­si­vie­ni­jęs jau­čia ry­šį su juo ir yra ra­mus. Prie­rai­šus žmo­gus nesu­vo­ki­a vi­di­nės ga­lios, bet ti­ki sa­vo po­rei­kių pa­ten­ki­ni­mu ir to­dėl lin­kęs ag­re­sy­viai už­grob­ti ir val­dy­ti. Jis ne­ri­mau­ja, kai ki­to nė­ra ša­lia.
• Su­si­vie­ni­ji­mas yra pa­sau­lio pri­ėmi­mas, jo pa­ži­ni­mas ir mo­ky­ma­sis. Mo­ky­dama­sis žmogus eina nuo ži­no­mo prie ne­ži­no­mo. Prie­rai­šų žmo­gų pa­sau­lis gi­liai žei­džia, jis juo nepasitiki. To­dėl sa­vo ap­sau­gai jis sten­gia­si pa­jung­ti iš­ori­nio pa­sau­lio įvy­kius, žmo­nes ir daik­tus. Su ki­tu žmo­gu­mi jis el­gia­si kaip su jam pa­val­džiu daik­tu ar pa­dė­jė­ju, o pats yra gy­ny­bo­je. Jis gy­ve­na sa­vo kiau­te ir am­ži­nai ne­ri­mau­ja.
• Su­si­vie­ni­jęs in­tui­ty­viai nu­jau­čia įvyk­sian­čius įvy­kius, nes jo cen­tras yra šir­dis. Prie­rai­šus ne­mo­ka ben­drau­ti ki­taip, kaip tik fi­zi­nių jus­lių ly­gy­je. Vi­sus įvy­kius jis pri­ima kaip dings­tį tu­rė­ti, o vė­liau val­dy­ti, nes aukš­tes­ni san­ty­kių ly­giai jam ne­pri­ei­na­mi.
• Su­si­vie­ni­jęs jau­čia, kad šio lai­ko įvy­kiai pa­ten­kins jo po­rei­kius. Jis at­vi­ras ir pa­ga­vus. To­dėl jis kū­ry­bin­gas ir vi­są lai­ką mo­ko­si. Prie­rai­šus iš anks­to ban­do svars­ty­ti, ana­li­zuo­ti bū­si­mus įvy­kius, at­spė­ti jų baig­tį ir įvy­kių tėk­mę keis­ti sa­vo nau­dai. Bet suvokia jis trum­pa­re­giš­kai.

Esant prieraišiems arba protu pagrįstiems santykiams žmogus lengvai tampa ateistu, o jeigu mokomas religijos, tai mokosi jos protu, kaip ir kiekvieno kito dalyko. Religijos mokosi todėl, kad to kažkas pageidauja ar kažką jam už tai pažada. Protu išmoktas religingumas yra tik formalus, išorinis. Vaikas gali atlikinėti religines apeigas, tikėti, melstis, bet tai nesuteikia jam saugumo jausmo ir mažai padeda pakelti gyvenimo sunkumus ar priimti moralinius sprendimus. Tokiu religingumu galima ir manipuliuoti. Protas yra nuostabus dalykas, tačiau jis iš tiesų tarnauja žmogui ir tampa išminties šaltiniu, tik kai yra susietas su širdimi.

Be abejo, galima ir formalaus religingumo atveju atstatyti pažeistą ryšį, tačiau tai padaryti yra gana sunku ir jau išeina už nagrinėjamos temos rėmų.

Vydija.lt

Informacijos šaltinis: