Girdžiu 2-ą valandą nakties mažyčių kojelių trypsėjimą: dukrytė atėjo į mano kambarį. Aš guliu ir vos kvėpuoju. Gal ji sugrįš į savo kambarį ir manęs netrukdys, miegančią…
– Mama! Mamyte, – ji šaukia kimiu savo balseliu.
– Taip. Kas atsitiko, – atsakau jai tyliai-tyliai, nepajėgdama nuslėpti savo apmaudo. Ji tyli, jos akys blizga prieblandoje.
– Mama… Aš tave myliu…
– Ir aš tave…
– Aš labiau…
Atsigula šalia ir iš karto užmiega. Bet jos žodžius vis dar girdžiu vėsiame naktiniame ore. Jei aš galėčiau juos paliesti ir pasiimti, pačiupčiau juos ir prispausčiau prie savo krūtinės… Ore dar virpa tylus balsas, kuris kužda pačius gražiausius pasaulyje žodžius: aš tave myliu… Šypsena paliečia mano lūpas, ir aš labai lėtai iškvepiu, baimindamasi, kad prisiminimai išnyks. Ateis diena, kai ši maža mergaitė taps suaugusia mergina, o sūnelis – jaunuoliu… Ateis diena, kai aš maudysiuosi duše viena… Ateis diena, kai aš ramiai išgersiu puodelį kavos ir perskaitysiu savo mėgstamą romaną… Ateis diena, kai iš namų išeisiu viena, nesibaimindama, kad mane kažkas laukia… Ateis diena, kai aš grąžinsiu sau save…
Tačiau šiandien aš save atiduodu JIEMS. Aš pavargstu, kartais man trūksta jėgų, bet žinau, kad mane LABAI myli, ir aš LABAI reikalinga. Ir patikėkite, tai geriausios mano gyvenimo akimirkos!
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą