Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

MAMOS IR DUKROS SANTYKIO GALIA

Kodėl mamos ir dukros santykis toks svarbus?

Apie mamos ir dukros santykį galime rasti įvairių įvairiausių nuomonių: nuo mistifikuotų iki racionalizuotų; nuo emocionaliai persaldintų iki intelektualiai perdžiovintų.

Bet faktai lieka faktais – mamos ir dukros santykis visgi yra ypatingai (genetiškai, energetiškai, socialiai, ar mistiškai) svarbus. Pernelyg svarbus, kad būtų galima jį nusvarbinti iki eilinio, ,,vieno iš …“.

Kodėl? Psichologijos mokslo tyrėjai dalijasi savais atradimais:

  • 2016 m. buvo atliktas tyrimas (Smith, J. E., Erickson, S. J., Austin, J. L., Winn, J. L., Lash, D. N., & Amrhein, P. C., 2016), kuriame sudalyvavo 152 mergaitės (nuo 8 iki 12 metų) ir jų mamos. Tyrimo rezultatai patvirtino, kad tos mergaitės, kurios savo santykius su mama suvokė kaip labiau teigiamus, turėjo sveikesnį požiūrį ir į savo kūną. Ir atvirkčiai, kuo prastesnis santykis su mama, tuo didesnis dukros nepasitenkinimą savo kūnu.
  • 2013 m. taip pat buvo atliktas tyrimas tik jau su vyresnėmis merginomis. Buvo apklaustos 462 universiteto studentės, kurių amžiaus vidurkis 21,62 m. (Onayli S., & Baker Ö. E., 2013). Tiriamosios pildė tris klausimynus: mamos – dukters santykio klausimyną, savigarbos skalę ir pasitenkinimo gyvenimu skalę. Apibendrinę gautus rezultatus, tyrimo autoriai padarė tokią išvadą: mamos-dukters santykių rišlumas tiesiogiai susijęs tiek su dukters savigarba, tiek su jos pasitenkinimu gyvenimu.
  • Tyrėjai Sharifi, K., Masoudi-Alavi, N., Tagharrobi, Z., Sooki, Z., Asgarian, F. S., & Akbari, H. (2011 m.) apklausę 474 atsitiktinai parinktas 13-19 metų mokines taip pat nustatė ryškią sąsają tarp mamos savigarbos ir mergaitės savigarbos. 76% mamų su žema savigarba turėjo dukteris, kurių savivertė taip pat žema. Taip pat rastas reikšmingas ryšys tarp dukters artumo su mama ir dukters savigarbos, artimų draugų skaičiaus, pažymių, sėkmės patyrimo, populiarumo ir pasitenkinimo savo ūgiu bei svoriu.
  • 2008 m. K. Kitamura apklausė 363 26-35 m. moteris, ieškant ryšio tarp jų psichologinės gerovės (depresijos simptomai ir savivertė) ir santykių su mama kokybės. Tyrimo rezultate paaiškėjo, kad toks ryšys yra.

Ir tai tik keli psichologijos tyrimais patvirtinti faktai, liudijantys mamos ir dukros susietumą bei jų tarpusavio santykio kokybės svarbą psichosocialinei dukros gerovei. Kuo santykis kokybiškesnis, kuo prieraišumas prie mamos sveikesnis, tuo dukros savivertė ir savigarba didesnės, iš ko seka geresnė mergaičių psichinė sveikata ir aukštesni pasiekimai, geresni bendravimo įgūdžiai, didesnis pasitenkinimas savimi, savo išvaizda, bei kūnu.

Turbūt pastebėjote, kad tyrėjai nekalba apie mamos ar dukros charakterio bruožus, intelekto koeficientus, nemini šeimos materialinės gerovės rodiklių. Taip pat nėra akcentuojama ar mamos dirbančios, ką dirbančios, ar tėvas gyvena kartu, ar atskirai. Visų šių papildomų sąlygų išvardinimo šiuose tyrimuose nerasime, ne todėl, kad tyrėjai ,,pamiršo“ atkreipti dėmesį į blogą mamos ir dukros ryšį galinčias pateisinti aplinkybes, o todėl, kad jos nėra lemiančios.

Dukros savivertė ir savigarba ir iš to sekanti jos gyvenimo kokybė priklauso ne nuo šeimos pajamų, ne nuo mamos išsilavinimo, o nuo santykio su mama. Artimas tas santykis, nuoširdus, rišlus, ar emociškai atribojantis, konfliktiškas, konkurencingas?

Kodėl mamos ir dukros santykiai dažniau būna toksiški nei kokybiški?

Lietuviškose sakmėse pasakojama, kad kažkada labai seniai, dar matriarchato laikotarpiu, buvo garbinama didžioji baltų deivė Lada, viso pasaulio gimdytoja. Ir ji turėjo dukrą, vardu Lela. Abi jos, stojus pavasariui, gaivindavo gamtą, žadindavo augaliją lietumi ir rasa. Lada buvo viso pasaulio Motina, o jos dukra Lela – tarpininkė tarp daugaus ir žemės, tarp dievų ir žmonių. Lela globojo žmonių santuokas ir gimimus, taip ji talkindavo ir savo motinai, jos – pasaulio gimdytojos reikaluose. Motina ir dukra darbavosi išvien dangiškuose ir žemiškuose reikaluose, viena kitą papildydamos, viena kitai padėdamos.

Lada ir jos dukra Lela gerbė viena kitą, bendradarbiavo, dalijosi savo patyrimu ir galiomis. Matyt, jos buvo susipažinusios su naujausiais psichologijos mokslo tyrimų rezultatais. Ir žinojo, kad kad nuo mamos ir dukros santykio rišlumo priklauso misijos tęstinumas ir jų abiejų gerovė.

Šių dienų, mamos ir dukros mano kitaip. Galbūt jos remiasi kitais mokslais ir kitais tyrimais. Pavyzdžiui tais, kuriuose argumentuotai patariama kuo skubiau nutraukti ,,tą nelemtą bambagyslę“ ir kovoti vienai su kita iki galutinės pergalės.

Galbūt todėl mūsiškos mamos ir dukros sąveikauja jau visai kitaip. Reikliai ir dalykiškai! Išanalizuoja viena kitos trūkumus ir stoja į mirtiną konkurencinę kovą. Kuri kurią? Pirmus dešimt metų, mamos turi ryškų pranašumą, todėl su dukromis gali daryti, ką tik nori: auklėti, performuoti pagal savo ,,dievišką“ paveikslą, gąsdinti, kontroliuoti, terorizuoti, manipuliuoti, lepinti, – žodžiu, vartoti jas pačiu patogiausiu sau būdu. Vėlesniais mamos-dukros santykio gyvavimo metais, jėgos išsilygina ir jau dukros ima skinti konkurencinės kovos pergales. Savo mamas jos išvelka į dienos šviesą, nuverčia nuo sostų ir imasi keršto: vengia bendravimo, nekenčia, kaunasi dėl įtakos zonų, neįsileidžia į savo gyvenimus, bėga nuo jų į kitas šalis; kaltina, smerkia, niekina, bando perauklėti, reikalauja atsiprašymo… Buvusios mamų aukos išauga į budelius. Pačios tampa mamomis. Užsisuka naujas istorijos ratas.

Metams bėgant, turim akivaizdžius šios aršios kovos rezultatus: nuoskauda ant nuoskaudos, pūlinys ant pūlinio… Kokių tik patirtos mamų nemeilės istorijų moterys nepripasakoja. Apie patyčias, marinimą badu, apie neadekvačius reikalavimus, kontroliavimą, ignoravimą, smurtą. Besiklausant, jau net kyla minčių apie negailestingus karmos dėsnius, į patį artimiausią santykį suvedančius pačius didžiausius priešus. Už ką? Negi mokytis mylėti? Pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.

Karta iš kartos moterys viena kitai perduoda menkos savivertės ir nelaimingumo scenarijus. Dėl to viena kitą kaltina ir netgi nekenčia. Pačios to nenorėdamas, kartoja savo mamų scenarijus. Netgi tada, kai sąmoningai stengiasi tam priešintis. Tarkim, paauglė stebėdama apgailėtiną savo mamos elgesį, tvirtai nusprendžia niekada taip nesielgti: niekada nesižeminti, nesiaukoti, neverkšlenti. Bet pasiekia brandesnį amžių ir jau ima pastebėti tas pačias aukos elgesio tendencijas savyje. Lygiai taip pat aimanuoja, lygiai taip pat žeminasi. Kaip tą darė jos mama…

Tai aptikusios moterys stebisi: ,,Mistika kažkokia… Tikrai, galvojau, kad aš tai jau taip nedarysiu. Savo mamos nekenčiau dėl tokio elgesio, o dabar pati taip elgiuosi“.

Mergaitės, įdėmiai stebėdamos savo mamas daug ką pati sau pasižada:

  • aš niekada nerėksiu ant savo vaikų;
  • aš niekada neleisiu, kad vyras mane žemintų;
  • aš niekada nebūsiu tarnaite šeimoje;
  • aš niekada negersiu;
  • man niekada darbas nebus svarbiau už vaikus;
  • aš niekada taip nesielgsiu su savo vyru ir pan…

Pažadų ir slaptų priesaikų būna begalės. Tik kiek jų pavyksta įgyvendinti? Kad ir kokie pažangūs būtų sprendimai, realus gyvenimas dažniausiai nusirita taip pačiais, karta iš kartos pravažinėtais bėgiais.

Pavyzdžiui, dažnai įvairiomis variacijomis atsikartojanti istorija:

,,Man taip trūko mamos šilumos. Matydavau, kaip kitas mergaites mamos apkabina, paglosto. Ir aš taip norėdavau. Norėdavau pasėdėti jai ant kelių, prisiglausti bent kartais. Bet mano mama negalėjo pakęsti jokių švelnybių. Prisimenu, kad ją erzindavo net ir mandagūs pakštelėjimai į skruostą, privalomi per mamyčių šventes. Kažkaip su laiku susitaikiau su tokia mama ir pažadėjau savo būsimiems vaikams, kad būsiu jiems švelni ir miela, glostysiu juos ir bučiuosiu, tiek, kiek jie norės… Bet įvyko labai keistas dalykas. Jau dabar, kai iš tiesų pati tapau dviejų vaikų mama, nebematau reikalo jiems būti švelni. Lyg ir  norėčiau apkabinti, bet paskui save sustabdau. O kam? Dar išleps per daug. O jeigu atvirai, tai tas jų glaustymasis man kažkuo nemalonus. Jei ir prisiverčiu apkabinti, tai tik dėl to, kad prisiverčiu. Tapau tokia pati, kaip ir mano mama. Šalta ir besilaikanti per saugų atstumą. Pati nesuprantu, kaip taip atsitiko?“.

Net ir be mokslinių tyrimų, vien klausantis tokių patyrimų gali kilti įtarimas, ar tik moterys nėra, kaip tie susisiekiantys indai? Kai vieno indo turinys tiesiog laisvai perteka į kitą, pagal elementarius fizikos dėsnius, todėl net nėra iš ko rinktis. Iš prosenelės močiutei, iš močiutės mamai, iš mamos dukrai. Ir taip be galo. Per amžių amžius…

Karta iš kartos dukros savaiminiu būdu paveldi pačius įdomiausius scenarijus, pavyzdžiui: ,,Kaip tapti nelaiminga?“, ,,Kaip atsikratyti vyro?“, ,,Kaip tapti auka ir kantriai nešti savo kryžių?“ ir panašius. Tuomet priešinasi, mojuoja įžadais, dienoraščiuose rašo priesaikas savo būsimiems vaikams, nekenčia savo mamų, vykdo jų destruktyvaus elgesio demaskavimo projektus, kapoja bambagysles…

Nepasiduoda ir mamos. Jos nenuilstamai perdarinėja savo netobulas dukras, moko jas ,,teisingo“ gyvenimo, panaudodamos tam visus įmanomus manipuliavimo įrankius: kaltina, gėdina, žemina, reikalauja, auklėja, konkuruoja, piktinasi.

O žinot, kas keisčiausia? Kad po visais šitais kovų ir kančių apkasais, po visomis tomis barikadomis ramiai sau lūkuriuoja begalinė abipusė meilė. Tyvuliuoja bekraštė mamos/dukros meilės jūra tyliai laukdama: ,,Kada gi baigsit jūs tas savo nesąmones?“.

Gal ir tikrai? Kažkurią vieną dieną, galutinai išsekintos kovos, mamos ims ir susivoks, kad jų dukros nėra didysis jų gyvenimo projektas. Ims ir supras, kad jos neprivalo realizuoti nė vienos mamos svajonės ir nėra atsakingos už savo mamų nelaimingumą. Ir neturi sekti tobulu mamos pavyzdžiu, paprasčiausiai todėl, kad jis nėra tobulas.

Gal kurią kitą dieną susivoks ir dukros, kad mamos nėra jų mirtini priešai. Kad iš savo mamų jos paveldėjo, ne tik neigiamus scenarijus, ne tik žlugdančius elgesio modelius, bet ir tuos, kurie jas stiprina. Ir net jei ir paveldėjo kažką nelabai pozityvaus, jos vis dar yra įgalios elgtis ir gyventi kitaip: ramiau, laisviau, nuoširdžiau. Ir ta nelemta bambagyslė, tebejungianti ją su nenusisekusia motina, tėra nuogas elektros laidas, kuriam iki tikro moteris moterystėje stiprinančio gyvybinio kanalo dar augti ir augti.

Galbūt kurią nors vieną dieną visos moterys, suvokusios savo tarpusavio ryšio svarbą ir ypatingumą, staiga pradės gerbti viena kitą, kaip pakankamas ir nebeskaičiuos viena kitos trūkumų.  Gal galų gale visi abipusių pretenzijų sąrašai bus sumesti į židinius, o visi paveldėti scenarijai bus įdėmiai perrūšiuoti ir grąžinti autorėms, besiilsinčioms anapusybėje. Kad būtų galima nebegaišti laiko kovoms, o visas savo jėgas nukreipti į tarpusavio ryšio tvirtinimą ir švarinimą.

  • Tu gi be galo myli savo mamą, – sakau sunkia vaikyste besiskundžiančiai moteriai.
  • Ne! Aš jos nekenčiu ir nenoriu matyti!!!
  • Ar tikrai?
  • Aš ją labai, labai myliu…

O tai kaip yra iš tiesų? Nekenčiu? Ar myliu?

Iš tiesų – mes galime rinktis!

Mes galime rinktis mylėti savo dukras, kaip pilnātines moteris, savo unikalumu puošiančias pasaulį arba galime jas niokoti ir drožti savo nesibaigiančiais reikalavimais būti kitokiomis, nei jos yra.

Mes taip pat galime rinktis mylėti savo mamas, kaip pilnātines, unikalias moteris, einančias savo gyvenimo keliu ir davusias mums viską, ką turėjome gauti ir nustoti iš jų gręžti įsivaizduojamas skolas.

Bet galime rinktis ir visai kitaip… Tik tuomet mes stosime į eilę tokių pačių susisiekiančių indų, karta iš kartos perpilančių nebe meilės srautus, o ribojančius ir destruktyvius sąmonės virusus.

Mes galime rinktis, kad ir kaip tas nepatogiai ar net erzinančiai skamba… Mes galime bent jau pasistengti rinktis. Ne kažkaip staiga ar ,,vieną gražesnę dieną“, bet pamažu, žingsnis po žingsnio, mes esame įgalios pasitraukti iš dalyvavimo destruktyviai-agresyvių paveldėjimų grandinėje. Galime ją nutraukti ir pradėti nuo pat pradžių. Nuo Lados ir Lelos…

Vietoje išvados…

Savo dukrai pilnametystės proga surašiau tokį palinkėjimą:

,,Gimtadienio proga linkiu tau turėti dukrytę, kuri vos tik gimusi pažvelgs į tave praamžių žynės akimis ir tu suprasi, kad visada mylėsi ją labiau nei save, ir labiau nei savo gyvenimą. Linkiu tau turėti dukrytę, kuri šlapiais seilėtais bučiniais pasitiks tave kiekvieną rytą prabudusi, kuri miegos tau įsikibus į ranką ir išmokys tave kurti apie ją dainas. Linkiu tau turėti dukrytę, kuri bus tau paguoda, pagalba ir angelas, budriai sekantis, kad niekada neužmirštum, jog pasaulyje svarbiausia mylėti“.

 

Nuoširdžiai tikiu, kad būtent dukros asmenyje moteriai dovanojamos dosniausios Dangaus dovanos. Ir esu giliai įsitikinus, kad būtent dukros pačiu tiesmukiausiu keliu mus moko gyventi pagal tą vienintelį Didįjį įstatymą: ,,Mylėk savo artimą, kaip save patį“.

Informacijos šaltinis:

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.