Skyrybų daugėja, nemažai porų nusivilia šeimyniniu gyvenimu. Įvairių šalių psichologai sunerimę dėl to, kad pasaulį apėmusi santuokos krizė. Ir ne tik santuokos, bet apskritai ilgalaikių vyro ir moters santykių. Kas dėl to kaltas?
Vyrai krizės priežastį įžvelgia plintančiame feminizme, o moterys vis dažniau skundžiasi vyrų nesugebėjimu prisitaikyti prie permainų ir vystytis kartu su jomis.
Iš tikrųjų ankstesnis santykių modelis, kai vyras buvo šeimos galva, išlaikydavo jos narius finansiškai, o moteris užsiimdavo buities darbais, niekada neprieštaraudama savo išrinktajam, jau paseno. Naujas modelis, kuris galėtų įsitvirtinti, dar nesusiformavo. Kokie bus ateities vyrų ir moterų santykiai, mes galime tik paspėlioti. Pabandykime tai padaryti dabar.
Feministės, kurios „viską sugriovė“
Neseniai viename savo interviu seksologas ir psichoanalitikas Eduardas Levinskis prisipažino, jog problemą įžvelgia moterų atsisakyme gimdyti ir auginti vaikus ir apskritai vykdyti savo moterišką misiją. Anot jo, anksčiau vaikai buvo laikomi aukščiausia vertybe , o dabar šią vertybę pakeitė pinigai, valdžia ir įvairūs sėkmingo gyvenimo atributai.
Viena vertus, gydytojas teisus. Iš tiesų šiuolaikinės moterys, įžengusios į vyrišką teritoriją, pačios savotiškai suvyriškėja. Juk įsisavindamos vyrų funkcijas, feministės praranda savo seksualumą, savo prigimtinę paskirtį. Užuot bandžiusios susigrąžinti prarastas vertybes, jos pakeičia jas dirbtinėmis. Tai tas pats, pasak psichoanalitiko, kaip nupjauti iki pat grunto tikrą gyvą žolę, vietoj jos užklijuoti plastikinę, žolę imituojančią kiliminę dangą ir įtikinėti save, kad priartėjome prie gamtos.
Kita vertus, moterys, paragavusios uždrausto nepriklausomybės ir lygių teisių vaisiaus, kategoriškai nesutinka grįžti atgal – prie viryklės ir vystyklų.
Reiškia, būtinai turi atsirasti trečia galimybė, kuri patenkintų abi puses ir nulemtų naują mūsų visuomenės suklestėjimą.
Naujoji moteris
Moterys pasikeitė. Dabar jos sugeba finansiškai apsirūpinti pačios ir išlaikyti savo vaikus (jeigu darydamos karjerą suspėja juos pagimdyti). Moterys rūpinasi savo intelektu, asmeniniu ir dvasiniu tobulėjimu. Jos nenori sugrįžti į ankstesnę būseną, kai joms užtekdavo būti „truputį protingoms“, kad galėtų palaikyti pokalbį ir suprasti, apie ką šneka vyras. Jos jau nesutinka atsisakyti savo asmenybės raidos tik dėl to, kad galėtų visą savo energiją išeikvoti kurdamos komfortą savo išrinktajam, kuris tuo metu užsiims „prasmingais“ darbais.
Moterys pasikeitė visam laikui. Jų pokyčius reikia priimti kaip faktą ir atskaitos tašku laikyti šią realybę, o ne nostalgiškus ankstesnių laikų prisiminimus.
Beje, šiuolaikinės moterys – jau nebe tos maištaujančios feministės, kurios „viską sugriovė“.
Žymi rusų politikė, rašytoja ir televizijos laidų vedėja Irina Hakamada vadina naująsias moteris postfeministėmis. Ji rašo: „Postfeministės dievina vyrus, yra ekonomiškai nepriklausomos, realizavusios save profesiniu atžvilgiu, joms būdingas stilius ir gyvenimo skonis. Šio tipo moterys nekovoja su vyrais ir nieko jiems neįrodinėja. Jos tiesiog gyvena savo malonumui“.
Galimas sprendimas
Jei šiuolaikinei feministei reikalinga šeima, tai jos prasmė jau kitokia. Vyras jai reikalingas jau ne tam, kad imtų ją globoti ir išlaikytų materialiai, o tam, kad dalytųsi su ja gyvenimo malonumais. Šiuolaikiniai vyrai turėtų ne piktintis „naujomis moterimis“, o mokytis su jomis sąveikauti ir bendradarbiauti.
Su moterimi bendradarbiauti vyras turėtų tiesiogine prasme: prisiimti dalį rūpinimosi kūdikiu, kol mama skaito pranešimą , išsiurbti kilimus namuose ir pagaminti vakarienę, kai moteris dalyvauja svarbiose derybose.
Ar vyrai pasirengę dėl taikos su moterimis vietoj prarastos savo teritorijos dalies gauti moteriškos erdvės dalį? Mūsų kartos vyrai – dar ne. Dėl to ir kyla minėtoji santuokos krizė, kai „apačios“ nebenori gyventi kaip anksčiau, o „viršūnės“ dar negali gyventi kitaip.
Moters seksualumas – tai jos sugebėjimas būti natūralia. Ji praras savo moteriškumą ir patrauklumą, jei ims kovoti su vyrais.
Yra ir kitas kelias, kaip įgauti vyriškų savybių neprarandant moteriškumo. Moteris gali išlikti savimi ir kartu padaryti smarkų raidos šuolį, prisidurdama vyriškos patirties. Vyrai taip pat turi išlikti natūralūs, vyriški ir kartu tobulėti, praturtindami save moteriškais įgūdžiais.
Matyt, visuomenė ir žengia į tokį lygiateisiškumą, kai abi lytys galės vystytis, praturtėdamos naujomis savybėmis ir nė kiek neprarasdamos savo prigimtinės esmės?
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą