Moteris gana miglotai prisiminė savo vaikystę, apskritai stengėsi jos neprisiminti. Ji buvo pareiginga, darbšti ir labai bijojo ką nors nuvilti. Darbe užsiėmė trimis projektais, du iš kurių buvo svetimi, o saviškiu užsiėmė paskutinėje eilėje, tačiau įkvėpimo ir jėgų jai jau trūko. Vyras kiekvieną vakarą grįždavo pervargęs ir galiausiai nutarė mesti darbą. Nežiūrint į tai, kad atsirado begalė laisvo laiko, ji ir toliau jį aptarnavo, maitino, skalbė, tvarkė namus. Už tai jis ją gyrė, bučiavo į skruostą ir kuždėjo į ausį „kokia tu darbšti ir rūpestinga“. Ši frazė suteikdavo jai jėgų ir motyvuodavo vietoje poilsio gaminti jam skanias vakarienes.
Seksas jai jau nebeteikė malonumo, jis buvo monotoniškas ir nežiūrint į retumą, asocijavosi su fraze: „Tai tas pats kas nosį pasikasyti ar dantis išsivalyti“.
Visa tai truko iki to momento, kai organizmas pareiškė „Pakaks!“ Jai pakilo temperatūra iki 39,2, tačiau moteris vis tiek išvažiavo autobusu į darbą (vyras turėjo automobilį, tačiau jai nesinorėjo jo žadinti). Padirbėjusi porą valandų, atidžiai stebint kolegoms, moteris suprato, kad viskas. Ji paskambino vyrui, tačiau vietoje to, kad pasisiūlytų atvažiuoti, jis tarstelėjo kelis padrąsinimo ir palaikymo žodžius, kažką panašaus į „tikiu tavimi ir tavo jėgomis, myliu, laukiu namuose“.
Ji priėjo prie kolegės, kurio projektu užsiėmė (toji paprašė, o ji nesugebėjo atsisakyti) ir atidavė segtuvą su neužbaigtu darbu. Kolegė pavartė puslapius, suprato, kad užbaigti teks pačiai ir iš mielos bendradarbės akimirksniu pavirto įsiutusia ragana, kuri drėbė į akis: „Kam reikalinga tokia pagalba?!“
Ji kiek galima greičiau išėjo iš darbovietės, sėdo į autobusą iki namų. Prisikabino kažkokia sena boba, pradėjusi kudakuoti: „Jūs tik pažiūrėkite! Jauna, sveika karvė, o vietos užleisti negali! Kam apskritai tokia reikalinga?!!!“
Atėjo į namus, tikėdamasi palaikymo, o vietoje to vyras nuo televizoriaus burbtelėjo: „turėtum labiau savimi rūpintis, kokiam vyrui reikalinga tokia silpna žmona? Nuovargis žmonių nepuošia.“
Būtent šita frazė – „Kam tu tokia reikalinga?“ – paveikė ją tarytum elektros šokas. Būtent ši frazė įjungė vaikystės ir jaunystės prisiminimų kaleidoskopą. „Kam tu tokia reikalinga?!“ – pati dažniausia frazė, kurią tarė jai mama, tėtis, senelė.
Tačiau ką iš tikrųjų reiškia „būti reikalingai“? Ar išties tai tokia vertybė žmogui?
Būti reikalingai – tapo įpiršta, į galvą įkalta strategija, kurią realizuodama moteris jautėsi turinti teisę gyventi. Jos pagalba ji galėjo užsitarnauti artimųjų palankumą, iškaulyti iš jų dėmesio. Pareigingumas, kuris susiformavo iš būtinybės būti reikalinga, padėjo jai mokykloje ir universitete. Moteris tiksliai žinojo už ką bus nubausta, už ką nusipelnys palankumo. Tačiau atsidūrusi už šeimos, kurioje ši strategija susiformavo, ribų, ji pasijuto apsupta žmonių, kurie ėmė ja paprasčiausiai naudotis.
Tik atsidūrusi situacijoje, kai jau paprasčiausiai nebegalėjo realizuoti savęs kaip „reikalingos“ (nebeliko nieko – tik nuovargis, o kam reikalingas nuovargis?) ji suprato, kad strategija nebeveikia jos labui, tačiau ir toliau diktuoja, kaip ji turėtų elgtis su žmonėmis. Ir moteriai teko keisti mąstymo būdą.
Ar tikrai jai norisi būti ‘reikalinga“ šitam vyrui, šitiems kolegoms, šitoms rėksnėms boboms iš autobuso? Ar išties tai tokia didelė vertybė – būti kažkam reikalinga? O gal tasai „kažkas“ – tai ji pati?
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą