Kažkokią nesveiką tendenciją pastebiu gausybėje įvairių tinklapių, kuriuose rašo tėvai ir straipsnių autoriai: „Štai pasigimdėme vaiką, dabar kankinamės… Ir valgyti norisi, ir miegoti ir apskritai jie mus užkniso: snargliai, pasivaikščiojimai, pamokos… Kada gyventi?!“
Pikta ir liūdna. O kokia priežastis? O gal taip buvo visada, tik neatkreipdavau dėmesio? Mano manymu, yra penkios pagrindinės tėvų nepasitenkinimo priežastys.
Šiuolaikinių tėvų infantilumas
Iš kur jis atsirado? Viskas labai paprasta. Dėl visko kalta permainų epocha. Naujo tūkstantmečio lūžis labiausiai palietė pačius pažeidžiamiausius – vaikus ir paauglius. O juk būtent jie dabar tampa tėvais. Jų būdingiausi bruožai: egoizmas, troškimas, kad jiems būtų viskas leidžiama, nesugebėjimas ir nenoras nusileisti bei dalintis, infantilumas. Taip, permainų epochos karta yra kur kas geresnė už ankstesnes, tačiau tik iki tam tikros ribos. Kai tik visuomenei duodama eilinė komanda „Fas!“, mes nesusimąstydami metame šalin dar nebaigtą graužti kaulą ir lekiame link naujo objekto.
Be to, susidaro įspūdis, kad dabar vaikai gimdomi… iš įpročio. Taip, taip – dėl to kad taip įprasta, o ne dėl to, kad vaikų norime ir esame jiems pasirengę. Lyg ir laikas jau būtų. Štai ir kaimynė iš gretimo privažiavimo du saviškius vežioja kieme… Ir mama su tėčiu klausinėja, kada gi pagaliau…
O kas toliau? Toliau kaip tame posakyje: „100% tėvų žino, kaip vaiką padaryti ir tik pusė iš jų žino, ką su juo daryti toliau“.
Nevykusi karta
Deja, tai irgi apie mus. Reikia pagaliau prisipažinti – mes esame nevykusi karta. Ne nevykėlių – jokiu būdu! Būtent nevykusi. Nepavykusio eksperimento aukos.
Kaip tik iš mūsų nesityčiojo. Kas tik nedarė mūsų geresniais ir sėkmingesniais. O rezultatas? Rezultatas banalus. Mes vos ne visi iki vieno įpratome galvoti, kad taip ir turi būti, kad kitaip nebūna ir tikriausiai jau nebebus. Viską turi nuspręsti stovintys aukščiau, viskas turi būti užtepta storu sviesto sluoksniu ir paslaugiai įdėta mums į burną. Žmona skolinga ir daug visko privalo vyrui, vyras – žmonai, vaikai – jiems abiem. Taip ir gyvename susipainioję šeimyninėse tarpusavio skolose, svaidome vienas kitam nesibaigiančius reikalavimus, pretenzijas. Prašau grąžinti skolą! Prašau atlikti savo pareigą! Tu man skolingas! Tu man privalai!
Mes taip gyvenome, ir jūs taip gyvensite
Šitas punktas – prieš tai buvusio tęsinys. Mūsuose labai stipri kartų tarpusavio priklausomybė. Įdomiausia, kad išsaugome mes pačius blogiausius dalykus. „Aš savo laikais darželį lankiau, ir nieko…“, „Mane mokykloje mušdavo ir nieko…“, „Mane irgi tėvas diržu lupdavo, ir nieko…“
Štai šitas „ir nieko…“ man panašus į kažkokį neregėtą žvėrį. Atrodytų, jeigu tau buvo blogai, tave mušė, mama nutrenkė tave į savaitinį lopšelį-darželį, o tu… O tu nieko daugiau negali, tik pakartoti tai, ką darė su tavimi. Kaip gi kitaip? „Aš taip gyvenau, ir tu taip gyvensi!“
Klaiku…
Informacijos perteklius
Netgi, sakyčiau, hiperperteklius. Informacija veržiasi per visus plyšius. Internetas. Socialiniai tinklai. Visi kažką rašo, kažko reikalauja, dėl kažko priekaištauja, kažką rekomenduoja. Galva sukasi. Rašo, kad gyvenimas iki vaiko ir gyvenimas, pagimdžius vaiką – vienas ir tas pats. Rašo, kad mama neturi keistis, ji turi likti savimi: galvoti apie save, gyventi savimi, mylėti save. Rašo, kad tėtis, atvirkščiai, turi viską mesti ir pasiimti motinystės atostogas, kad vietoje mamos sėdėtų su vaiku: vaikščiotų lauke, maitintų, skaitytų pasakas. Rašo, kad žindyti nepatogu, mišinėliai – kur kas geresnis variantas. Paprastesnis ir naudingesnis. Rašo, kad būtinai privalote samdytis auklę ir gink Dieve neatiduoti vaiko močiutei. Močiutės – didis blogis. Rašo, kad reikia ir netgi būtina samdytis auklę kelioms valandoms, kad galima būtų ramiai pašėlti be vaikų naktiniame klube iki gilios nakties, o dar geriau – iki ryto. Juk niekas nepasikeitė, vaikui gimus. Visi jauni, energingi ir laisvi! Siaučiam, mamos ir tėčiai!
Deja, deja, mano mielieji. Kažkas vis dėlto pasikeitė. Akivaizdu, kad anksčiau jūs buvote dviese, o dabar jau trise. Akivaizdu, kad jeigu anksčiau buvote atsakingi tik patys už save, tai dabar dar ir už tą vyruką, užsimaukšlinusį mėlyną kepuraitę su bumbulu.
Ir kaip galima nesuprasti, kad gyvenimas pasikeitė? Į gerąją pusę. Gyvenimas tapo įvairesnis, turtingesnis. Jūs sugebėjote tapti nemirtingais, pratęsėte save štai tuo vyruku.
Meilės deficitas
O taip pat žaidimų, dėmesio, švelnumo, supratimo deficitas… Jus nepakankamai mylėjo? Tai duokite daugiau meilės kitiems. Jums nesigavo iki soties atsižaisti? Tai žaiskite dabar – su vaikais. Nesusilaukei trokštamo dėmesio? Apgaubk savo dėmesiu artimuosius, juk tu dabar jau žinai, kaip tai svarbu. Paprasti gyvenimiški receptai, kaip tapti laimingu, žinomi žmonijai jau tūkstančius metų. Kodėl gi daugumai mūsų jie skamba kaip visiška negirdėta naujiena? Atsakymo į šį klausimą nėra. Aš irgi jo nežinau.
Galbūt mes praradome patį sugebėjimą jaustis laimingais. Sugebėjimą būti savo vietoje. Užsiimti savo mėgstamu užsiėmimu.
Visi atliekame kažkokius svetimus, primestus vaidmenis, dainuojame svetimas dainas. O savo tikrąją paskirtį kažkodėl užmiršome. Kaip gi šitaip?
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą