Laimė – tai kažkas daugiau nei gera nuotaika ar pasitenkinimas dėl peržiūrėto filmo. Laimė – tai būsena, kurios tuo pat metu ir trokštame, ir bijome. Net jeigu patys to nesuvokiame.
Laimės paradoksas
Mes bijome to, ko norime. Kai trokštame sėkmės, mus paralyžuoja nesėkmių baimė, dėl to pradedame bijoti tapti sėkmingais. Tas pats vyksta su laime.
Nemėginkite per jėgą stengtis tapti laimingais, jei trokštate išties realios laimės.
Nepaliaujamas laimės siekimas gali turėti nemalonių pasekmių. Psichologai netgi sugalvojo terminą „tamsioji laimės pusė“, kai neteisingai suprasta laimės sąvoka atitraukia žmogų nuo kur kas reikšmingesnių gyvenimo aspektų.
Kai pernelyg stengiatės tapti laimingas, šis noras gali duoti atvirkštinį efektą.
Jei manote, kad jus padarys laimingu idealus svoris ar turtai, jūs nustojate vertinti tai, ką jau turite. Pastoviai ieškote išoriškų vertybių ir objektų, kad „padidintumėte“ savo laimę, o realybėje tampate vis labiau ir labiau nepatenkintas. Laimės paradoksas slypi tame, kad kai vaikotės laimės vardan pačios laimės, niekada jos nepasieksite. Būti laimingu – tai šalutinis jūsų veiklos produktas. Laimė – tai būsena, o ne emocija.
Kai išsikeliate tikslą „būti laimingu“, pradedate kurti strategijas. O nereikalingi apmąstymai veda vien tik į nereikalingą nerimą, įvairias baimes, o paskui, galiausiai, į nusivylimą. Vietoje to, kad gaudytumėte laimę, geriau teisingai išpurenti dirvą jos „išauginimui“.
Bijoti laimės – kultūros ypatumas?
Bėda ne ta, kad žmonės nenori būti laimingi – jie išties šito bijo. Kai kuriose kultūrose gyvuoja įsitikinimas, kad laimę galima įgyti tik užmokėjus labai didelę kainą, neretai tolygią kokiai nors katastrofai. Vieni jaučiasi kalti dėl to, kad jaučia džiaugsmą, kiti tiesiog tyli ir kenčia. Kinų kultūroje priimta manyti, kad galiausiai bet koks rezultatas grįžta į jo priešingybę. Laimė galiausiai baigiasi kokia nors bėda ir atvirkščiai. Malavyje į sėkmingus žmones žvelgiama įtariai, ten manoma, kad jie, galbūt, pasinaudojo nesąžiningais ar nusikalstamais metodais. Dauguma Vakarų kultūrų laiko laimę vertingu tikslu, kurių reikia siekti, tačiau tai turi būti individualus siekis, o ne kolektyvinis.
Bet kokiu atveju, laimė – tai asmeninis pasirinkimas. Tačiau iš pradžių vertėtų suprasti skirtumą tarp „būti laimingu“ ir „jaustis laimingu“.
Laimė – emocija ar proto būsena?
Laimė neapčiuopiama. Netgi apibūdinimai žodynuose atrodo ganėtinai abstrakčiai. Psichologas Edvardas Dineris sugalvojo terminą „subjektyvi gerovė“ (SWB), kad apibūdintų, kaip žmonės vertina savo gyvenimą. Subjektyvi gerovė – tai atskiro žmogaus asmeninis vertinimas ir Dineris mano, jog apskritai žmonės yra laimingi, jeigu laiko save laimingais.
Tačiau laimė – tai ne vienas ir ne du aspektai, o sistema. Laimės jausmas, emocija – tai tik viena dalis, o ne visuma. Pati laimė gali būti tiek vidinė, tiek išorinė. Laimė – tai ne dovana, kurią galime gauti ar duoti. Tai asmeninis sprendimas. Ir kuo labiau stengiamės suprasti, kas yra laimė, tuo labiau nuo jos nutolstame.
Budizmas laiko protą laukiniu žirgu. Mūsų mintys klaidžioja ir šuoliuoja, mūsų reakcijos ir emocijos verčia nerimauti. Vadinasi, laimė – tai laukinio žirgo, mūsų proto, sutramdymo ir prijaukinimo pasekmė. Tai įvairių klaidingų įsitikinimų, nesusipratimų ir neaiškių, nesuprantamų siekių atsikratymas. Laimė yra tai, ką reikia auginti ir puoselėti savo viduje, ir tai kur kas daugiau nei tiesiog emocijos ir pojūčiai.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą