Sūnui 4 metukai. Sėdi vonioje. Įtartina, ilgai negirdžiu nei šukavimų, nei garsų, nei dainavimo: mirtina tyla. Kiekviena mama žino kad, jei vaikas ilgai tyli, reiškia kažkas atsitiko, arba jis ką nors prisidirbo. Einu į žvalgybą. Užeinu – sėdi. Studijuoja savo anatomiją. Ištempęs savo „ūkį“ į įvairias puses, susirūpinęs, susiraukęs, vaikas mąsto, pasitelkęs visas savo pastangas, (tikrai, jam visai nejuokinga: tema tikrai labai rimta). Pagaliau pasižiūri į mane ir sušaukia nustebusiu balsu:
– MAMA!!! O pas mane ten – RUTULIUKAI!!! (nieko sau atradimas, rupūs miltai).
– Sūnau, tai ne rutuliukai, tai kiaušiniai (taip pat padarau protingo veido išraišką – aš gi prisimenu: tema tikrai rimta ir nėra jokio pagrindo juokauti).
5 minutės apmąstymui, po to visiškame šoke išduoda paslaptį:
– MAMA!!! TAI KĄ GI, MAN GREITAI VIŠČIUKAI IŠSIRIS???
Nuraminau per jėgą. O tai jau pasiruošiau palikuonius perėti.
Antroji istorija. Gana prasminga. Praėjo keli mėnesiai. Visą šį laiką nekalbėjome apie kiaušinius, ir aš jau lengvai atsidusau, pamanydama, kad viskas praeityje. Bet šia tau. Atrandu sūnų, kuris sėdi ant naktinio puodo. Iš veido matosi, kad rimtai galvoja, ir vėl rausiasi savo „ūkyje“. Šiek tiek išsitempiau, nes pajutau, kad vėl prasidės ta pati kalba. Sūnus pradeda iš tolo:
– Mama, o aš čia turiu kiaušinius, ar tu žinai?
– Žinau, sūneli (kalbu labai ramiai: o kas čia tokio ypatingo?)
– Maaama, o kam jie reikalingi?? (štai tau, atėjo laikas!!! Pabandyk vaikui paaiškinti, kaipgi …).
– E-e-e… (jaudinuosi ir stengiuosi parinkti tinkamus žodžius, bet lyg tyčia, nieko protingo nešauna į galvą).
Gelbsti sūnus:
– Dėl grožio, ar ne???
– Na, tikriausiai kol kas tik dėl grožio… (atsikvėpiau: rodos versija kaip ir nebloga, tiks).
Vaikas ilgai galvoja, mastydamas net nosimi šnopuoja, pagaliau, šiek tiek suglumęs pasako:
– MAMA, O KAS KIAUŠINIUOSE YRA GRAŽAUS???
Mama nusirita po stalu, aplodismentai, uždanga.
foto – fishki.net
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą