Mažosios Lietuvos dvareliai
Prūsijos gyvavimo laikais mūsų krašte beveik nebuvo grandiozinių, puošnių rūmų ir reprezentacinių dvarų sodybų. Palyginti kuklų dvarininkų gyvenamąjį pastatą dažniau nustelbdavo stilingas raudonplytis tvartas, svirnas ar daržinė. Ūkiniai pastatai kartu su gyvenamaisiais sudarė vientisą architektūrinį kompleksą: nesistengta puikuotis tik viena, rekreacine, zona.
Pasak kraštotyrininko, architekto dr. Martyno Purvino,atvykstantieji, pavyzdžiui, į Šereitlaukio dvarą iš pradžių atsidurdavo spirito varyklos, paskui didžiųjų tvartų apsuptyje; Priekulės riteriškasis dvaras svečius pasitikdavo taip pat prie didžiųjų tvartų, daržinių bei sandėlių, ir tik vėliau jie prieidavo nedidelį dvaro rūmelį.
Be prabangos
Iš negausiai mūsų krašte išlikusių Prūsijos dvarų, nuniokotų sovietmečiu, šiandien turistus vilioja vos keletas. Ir tie patys, nors ir restauruoti, negali priblokšti prašmatnumu: dėl istorinių, religinių, ekonominių priežasčių.
Pasak dr. M. Purvino, vienuolių riterių ordinai užvaldytose žemėse tvarkėsi kiek kitaip nei anuometiniai valdovai kituose Europos kraštuose: čia nebuvo kilmingųjų žemėvaldos ir šeimyninių jų santykių – ordinų nariai buvo viengungiai.
DVARININKĖ Elena Šoi (Ellen Scheu), H. Šojaus žmona, buvo anglė. (Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotr.).
Didžiūnų sodybos su reprezentaciniais ir pramoginiais elementais nebuvo statomos ir dėl ilgamečių kryžiuočių bei lietuvių kovų, vykusių iki 1422 m.
Vėliau dvarų architektūrai įtakos turėjo protestantiškasis požiūris į žmogaus egzistenciją žemėje: darbštumo išaukštinimas, gyvenimo malonumų ir pramogų smerkimas. Net aukštuomenė vengė perdėto švaistūniškumo ir lėbavimų. Kita vertus, Mažojoje Lietuvoje mažiau būta praskolintų ir nugyventų dvarų.
Akivaizdu, jog Mažajai Lietuvai būdingi didelių gabaritų ūkiniai-gamybiniai pastatai (jų fragmentų ir išliko daugiausiai), atspindėję didelius gamybos mastus bei jos intensyvumą. XIX a. įsivyravusi mūrinė statyba, netinkuoti raudonplyčiai pastatai raudonų čerpių stogais – šio krašto vizitinė kortelė.
Šilgalių dvaras
Vieta: Šilgalių kaime (Pagėgių savivaldybė), Nemuno slėnio pakraštyje. Amžius: dvaras minimas nuo XVII a. Būklė: šiandien išlikę pagrindiniai dvaro rūmai, ūkiniai pastatai, dvaro parkas.
XVII a. dvaras garsėjo kaip pienininkystės centras. Ilgą laiką buvo vienas stipriausių ūkių Pagėgių apylinkėse.
Prūsijos karalystės gyvavimo metu dvaro žirgyne buvo auginami trakėnų veislės žirgai. Jie garsėjo ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje.
Dabar Šilgaliuose įsikūręs „Nemuno“ žirgynas tęsia trakėnų veislės žirgų auginimo tradicijas. Jais leidžiama grožėtis ir turistams, tik reikia susitarti iš anksto (tel. 8 (441) 41163).
Šereiklaukio dvaras
Vieta: tarp Mikytų ir Pagėgių, netoli Rambyno. Amžius: užuomazgos – XIV a. Būklė: išliko spirito varyklos pastatas, svirnas (sandėlis), žlaugtų bokštai ir parko liekanos.
Vietovardis susijęs su skalvių genties kunigaikščiu Šereikiu, kurio pilis, manoma, buvo netoliese esančiame piliakalnyje. Archeologinių tyrimų duomenimis, šioje vietovėje jau buvo gyvenama ne mažiau kaip prieš tūkstantį metų.
Dvaro užuomazgos pastebimos XIV a. Ryškesnė veikla prasidėjo XVI a., kai po 1525-ųjų Šereiklaukis tapo Prūsijos kunigaikščio žemės valda.
Dvaras buvo vienas didžiausių Klaipėdos krašte. Iki XIX a. vidurio čia klestėjo avininkystė: laikyta apie 1000 avių. XX a. pradžioje dvare laikyta 200 arklių, 450 galvijų, 150 kiaulių.
Šereiklaukyje daugiau nei 300 metų buvo auginami veisliniai žirgai.
XVIII a. dvarą administravo Šionų giminė. Iki II pasaulinio karo dvaras priklausė Dreslerių šeimai.
Pro Šereitlaukio dvarvietę ėjo svarbiausias apylinkių kelias Ragainė-Smalininkai-Kaunas.
Dr. M. Purvino duomenimis, greta pagrindinės dvaro sodybos branduolio buvo susiklostęs samdinių (kumečių) kaimelis: gyvenamieji namai bei ūkiniai pastatai, karčema, vandens malūnas, plytinė, įvairios dirbtuvės, mokykla ir kt.
Spirito varyklos pastate dabar eksponuojamos paskutinių Šereiklaukio dvaro savininkų palikuonio Konrado Stegės asmeninio archyvo nuotraukos ir muziejaus steigimo iniciatorės Kristinos Blankaitės surinkti eksponatai.
Būbliškės dvaras
Vieta: 2 km į pietryčius nuo Pagėgių geležinkelio stoties. Amžius: minimas nuo 1562 m. Būklė: svirnas; parkas su alėjų žymėmis ir tvenkiniais; šalia yra piliakalnis (I tūkst. – XIII a.), jo papėdėje – kelių šimtų metų beveik 4 m apimties bukas.
Vietovardis siejamas su miško prižiūrėtoju Baubliu.
1562 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Būbliškės dvaras ir jo veikla avininkystė. 1566 m. Georgui Koceriui priklausantis dvarelis gauna Magdeburgo teises. Tokias teises turinti gyvenvietė buvo pavaldi viso krašto valdovui.
1569 m. kunigaikščio laiškanešys ir žvėrių prižiūrėtojas Heinrichas Būbliškis laiške Prūsijos valdovui Albrechtui prašo apsaugoti jo nuosavybę nuo Tilžės raštininko pretenzijų.
XVIII a. pro Būbliškę ėjo pagrindinis krašto vieškelis Tilžė-Šilutė-Klaipėda, veikė malūnas.
1736 m., vykdant valdų reformas, dvaras tampa administraciniu centru, iš kurio buvo valdomi nemaži plotai Tilžės apylinkėse.
1807 m. dvaro rūmuose buvo apsistojęs Rusijos caras Aleksandras I, laukdamas susitikimo su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu I.
1824 m. dvarą įsigijo leitenantas Ludvigas von Sandenas. Jis sugebėjo savo valdai pelnyti riteriškojo dvaro statusą.
Dvaras dar labiau suklestėjo, kai 1827 m. jį nusipirko kapitonas Eduardas H. Šlenteris (Eduard H. Schlenther).
1925 m. tai buvo antras (po Šereiklaukio) pagal dydį Klaipėdos krašte (daugiau kaip 1000 ha) dvaras.
Šlenterių dinastija dvarą valdė iki II pasaulinio karo.
Būbliškės dvaro rūmai buvo nugriauti gana vėlai – jau „perestroikos“ metais.
Vilkyškių dvaras
Vieta: Pagėgių seniūnija, prie kelio Pagėgiai-Jurbarkas. Amžius: įkurtas 1628 m. Būklė: restauruotas; išlikę penki dvaro sodybos pastatai: gyvenamasis namas su autentiškais rūsiais, svečių, darbininkų namai, arklidės, svirnas.
Dvaro rūmai stovi ant kalvelės, miestelio centre. Restauruotame pastate įsikūrė seniūnija ir kitos administracinės įstaigos.
Vilkyškiai istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1540 m. 1551 m. tai buvo karališkasis kaimas. 1556 m. juose atidaryta smuklė. XVI a. viduryje pastatyta bažnyčia ir atidaryta mokykla.1615 m. buvo 73 sodybos.
Čia kryžiavosi strategiškai svarbūs keliai, vedę į Ragainę ir Klaipėdą. XVIII a., po maro, atsikėlė daug kolonistų iš Zalcburgo ir kitų vokiškų žemių. (Vilkyškių viduryje, prie kelio, yra atminimo ženklas Zalcburgo žemės žmonėms, išvarytiems iš tėvynės protestantams, kurie rado prieglobstį Mažojoje Lietuvoje.)
XX a. pradžioje miestelyje veikė 3 viešbučiai, paštas, įvairios krautuvės, vaistinė, mokykla, malūnas…
Bus daugiau
Šaltiniai: Lietuvos dvarų sodybų atlasas-2; M. Purvinas, M. Purvinienė, „Pagėgių apylinkių dvarai“.
VERTA ŽINOTI
Istorijos ypatumai
* Prūsijoje dvarai pradėti steigti po XIII-XIV a. kryžiuočių karų. Dvarų savininkais tapdavo riteriai bei kiti kilmingi asmenys, todėl dvarai buvo vadinami kilmingaisiais, arba riteriškaisiais.
* Kolonizuojant kraštą, sodybos pirmiausiai kūrėsi prie sraunių upelių (kur statyti vandens malūnai), vešlių pievų plotų ir pan.
* Ekonomiškai stipriems dvarams buvo suteikiamos Kulmo teisės. Tai reiškė, jog šio dvaro savininkas įgyja paveldėjimo teisę.
* Kartu su Kulmo teise dvarininkas gaudavo ir įpareigojimų: didelius mokesčius, privalomą karo tarnybą bei įvairias visuomenines pareigas.
* Lietuviškoje Prūsijos provincijoje vyravo valstybinė žemėvalda (domenai). Nuo XVII a. pabaigos įsibėgėjo valstybinių domenų privatizacija: tose valdose kūrėsi privatūs dvarai.
* Valdiško dvaro (domeno) valdytojas buvo vadinamas junkeriu.
* 1807 m., panaikinus baudžiavą, domenai pradėti pardavinėti. Dvarai toliau gyvavo kaip ūkiniai-gamybiniai objektai.
* Baudžiauninkus turėjo pakeisti samdomi darbininkai – kumečiai bei sezoniniai samdiniai – prie dvaro branduolio ar jo ūkinių padalinių (palivarkų) sodybų apgyvendinti žmonės. Dvarų sodybas apsupo kumetynai.
* Dvarų samdiniams anuomet buvo statomi tvarkingi mūriniai pastatai, didesniuose dvaruose planingai formuotos samdinių gyvenvietės ar kvartalai. Ilgalaikiams samdiniams (vad. „geikneriams“) neretai priklausydavo nedidelė sodybėlė ties dvaro branduoliu, kur būdavo ir maži ūkiniai pastatėliai.
* XIX a. vid. Rytų Prūsijos vyriausybės politika skatino dvarus tapti moderniais žemės ūkio gamybos ūkiais.
* Gana tradicinė ūkio šaka buvo žirgininkystė. Ne tik didžiuosiuose, bet ir kai kuriuose visai mažuose dvaruose būdavo auginami veisliniai žirgai (karštakraujai jojamieji – karinei kavalerijai ir kitkam; šaltakraujai darbiniai – ūkio reikalams, valstybiniam transportui ir pan.).
* Pienininkyste užsiėmusiuose dvaruose veikė pieninės bei sūrinės, kitur – malūnai ar dar specifiškesnės įmonės (pavyzdžiui, spirito varyklos Priekulės ir Šereitlaukio dvaruose, plytinės, lentpjūvės ir kt.).
————-
Architektūros ypatumai
* Dvarų rūmai buvo palyginti kuklūs. Mažesnių dvarų gyvenamieji pastatai dažniausiai priminė pasiturinčių ūkininkų trobas.
* XIX a. prie dalies senesnių molinių ar mūrinių rūmelių būdavo priduriamos tuomet madingos erdvios įstiklintos ir gausiai dekoruotos medinės verandos.
* Rūmus supdavo pabrėžtinai tvarkinga aplinka: XX a. pradžioje mėgta šienauta veja, karpyti dekoratyviniai krūmai, neįmantrūs gėlynai.
* Nuo seno ties rūmais sodinti didieji tradiciniai medžiai: ąžuolai, liepos, klevai.
* Savo išvaizda išsiskirdavo didieji raudonplyčiai tvartai, papuošti būdingais elementais: arkinėmis angų sąramomis, tarpaukštiniais frizais ir pan. Ypač vaizdingai būdavo dekoruojami tokių tvartų galiniai fasadai (puošti ritmiškai dėstytomis nišomis, vėdinimo bei apšvietimo angomis, tinkuotų plokštumų intarpais ir pan.). Dideli ir puošnūs raudonplyčiai tvartai dažnai nustelbdavo gana kuklius dvarų rūmus.
* XX a. pradžioje būdavo statomos labai didelės medinės daržinės.
* Stambesnių dvarų sodybose būdavo statomi nemaži mūriniai ar moliniai keliaaukščiai sandėliai. Pastatuose būdavo įrengiami masyvūs mediniai perdenginiai, turėdavę atlaikyti didelio kiekio saugotų grūdų svorį.
* Ūkiniai pastatai dažniausiai sudarė vieną kompleksą su dvaro rūmais. Dvarininkai nevengė (kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje) atriboti gyvenamąją vietą nuo ūkinės veiklos.
Parengė Andromeda MILINIENĖ
Pagal dr. Martyno Purvino inf.
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą