Dažnai pastebiu nustebusius praeivių žvilgsnius, kai aš nešioju savo 7, 5 ir 3 metų vaikus. Noriu Jums pasakyti štai ką: mano devynmetis jau per sunkus ir nebetelpa į mano glėbį, dėl to aš vis dar nešioju kitus savo vaikus!
Prieš metus laiko savo vyriausiąjį nešiojau paskutinį kartą. Jis tiesiog tapo per sunkus mano rankoms, jo ūgis praktiškai kaip mano. Atsimenu tą momentą, kai bandžiau pakelti, bet tiesiog nepajėgiau. Kada tai įvyko? Kada jis spėjo užaugti? Kaip jis tapo toks sunkus ir didelis? Ar tai mano mažasis sūnus?
Kartą futbolo aikštėje mano 7 metų sūnus nukrito ir susižeidė. Priėjusi prie jo paguodžiau ir pakėlusi parsinešiau namo. Panešiojus ir prisiglaudus, jis labai greitai nurimo. Mano vyras, kuris buvo ir jo treneris, tuo metu netgi pasipiktino: „Kodėl tu jį neši, juk jis didelis, susižeidė nestipriai ir gali eiti pats?“. Aš jam atsakiau: „Ar tu žinai, kam iš daugybės šitų žmonių rūpi, kad aš nešioju savo sūnų? Ogi vienam. Labiausiai rūpi mano sūnui. Jis yra tas žmogus, kuriam labai rūpi, kad aš jį nešiau, kad jis jautėsi mylimas, saugus, kad juo pasirūpino ir paguodė mama. Ir man visai nesvarbu, kad kiti žmonės žiūri į mane kreivai, jog nešu didelį sūnų, kuris gali eiti pats. Jie nėra mano vaikai ir man nesvarbi jų nuomonė. Man svarbu kaip jaučiasi mano vaikas…“
Prieš keletą dienų keliavome į žygį su vaikais. Mano pats jauniausias 5 metų Etanas po kelių kilometrų žingsniavimo pavargo. Aš jam pasakiau, kad tuoj tave paimsiu ir panešiu. Jis mano dideliam netikėtumui atšovė: „Aš manau, kad jau esu per didelis, jog mane neštum“. Aš jam atsakiau, kad jis savo mamai niekada nebus per didelis, kad galėčiau nešti, galbūt bus per sunkus, bet ne per didelis.
Visada, kai tik 3 metukų dukrytė iškelia rankas, paimu ją ir nešioju. Žmonės net juokauja, kad ji užaugusi mano glėbyje. Bet tai nesitęs ilgai. Ji tokia maža, nerūpestinga, meili, reikalaujanti kūno sąlyčio bei meilės bus tik trumpą laiką. Man patinka, kai ji įsibėgėja ir šoka į mano glėbį. Kai jaučiu tą staigų nusiraminimą, prisiglaudimą, kai jaučiu, jog mamos glėbys yra visas jos saugus pasaulis…
Aš žinau, kad tai tęsis labai trumpai, kai šiuos šokinėjimus ant mamos rankų pakeis „labas, mama“.
Aš ją nešiosiu tiek, kiek ji man leis…
Visi žinome, kad tai, ką mes darome, baigiasi. Mano tėvai manęs nebeguldo į lovą, nebeskaito man pasakų prieš miegą, neriša man batų raištelių. Jie nepadeda man važiuoti dviračiu ar ruošti namų darbų. Tai liko praeityje. Nes aš suaugau. Ir mūsų vaikai užaugs. Kiekvieną kartą, kai esu pavargusi nuo rutinos, rūpinimosi vaikais, aš prisimenu, kad tai truks labai trumpą laiką ir tuomet stengiuosi mėgautis kiekviena sekunde. Ateis laikas, kai norėsiu apkabinti ar pamyluoti savo sūnus, o jie sakys: „Mama, aš jau didelis, nesiglaustyk, man gėda prieš draugus“ arba „Mama, aš skubu, manęs laukia draugai, šiandien negrįšiu…“
Kita savaitė gali būti paskutinė, kada aš dar pajėgsiu panešti 7 metų vyriausiąjį, kada nunešiu savo 5 metų Etaną iki lovos ar savo 3 metukų dukrytę iki parduotuvės.
Bet šiandien dar nėra ta diena, šiandien aš vis dar nešioju savo vaikus, ir man nerūpi, ką galvoja kiti…
Informacijos šaltinis: www.yourmodernfamily.com
Toliau skaitykite:
Kaip lavinti ir ugdyti šių dienų vaikus?
Kaip aprengti vaiką į darželį, kad būtų patogu ir vaikui, ir auklėtojoms?
Kokio amžiaus vaiką saugu palikti vieną namuose arba kodėl reikia pasirūpinti popamokine veikla?
Palikti komentarą