Vis daugiau moterų kalba, kad nėra normalių vyrų. „Ši rūšis išmirė.“ Liko tingūs ir silpni, moteriški ir neįdomūs vyriškos giminės atstovai. Aš su tuo nesutinku, pažįstu nemažai tikrų vyrų – mano pasaulyje jų tikrai daug.
Vis dėlto vyriškumo samprata tikrai keičiasi, ši problema egzistuoja, bet… sukuriam ją pačios. Mes pačios sukuriam silpnus vyrus, pačios padarom juos pasyvius. Kaip? O ar šiuo metu galvojate apie savo moteriškas pareigas?
Papasakosiu apie tai, kaip užauginamas silpnas vyras. Silpnu vyras tampa netinkamai auklėjamas motinos. „Seilius“, „nevykėlis“ – visa tai etiketės, prilimpančios dar vaikystėje. Apie ką aš kalbu?
Apie:
Mamas, kurios valo nosį net dešimtmečiams berniukams. Mamas, kurios jiems nešioja maistą į lovą visą gyvenimą. Mamas, kurios saugo vaikučius nuo sunkumų ir apkrovų. Mamas, kurios neleidžia tėčiui auklėti vaikų. Mamas, kurios bando „tenkintis“ savo sūnumis, neleisdamos jiems būti savarankiškiems.
Egzistuoja du kraštutinumai. Arba bandome ugdyti berniukus vyrais nuo pat jų gimimo ir verčiame sukaupti vyrišką patirtį kone iki penkerių metų, kai jie dar yra tokie maži ir pažeidžiami, kai jiems reikia tik meilės, arba iki pat senatvės elgiamės su sūnumis kaip su mažais berniukais. Ko jūs tikitės iš savo vyro? Jėgos, pasitikėjimo, tvirtumo, atsakingumo, drąsos? O ko mokote savo sūnų? Tartis, vengti susidūrimų, sunkumų, būti lanksčiam, visiems patikti?
Kaip iš tiesų derėtų auklėti berniukus?
Motinos ir sūnaus santykiai visada ypatingi – tai slaptingas ryšys. Šilti motinos jausmai dažnai ima konkuruoti su intelektu: ir, štai, ji jau riša jam batų raištelius, maitina šaukšteliu ir panašiai. Net jeigu sūnui jau penki, šeši, septyni metai…
Kam? Kodėl taip elgiamės?
Jeigu jūsų sūnui daugiau negu penki metai, o jūs taip elgiatės – akivaizdžiai darote kažką ne taip. Žinoma, jūsų galvoje turbūt sukasi tokios mintys: „bet jis gi dar toks mažiukas“, „jis manęs nesusitvarkys“, „kaip galėčiau nesirūpinti savo mažyliu?“
Tai kelias jūsų sūnaus kelias į degradaciją. Jeigu norite, kad jis taptų atsakingas vyras, susimąstykite ir sustokite.
Ankščiau sūnus auklėdavo tėvas. O vėliau, po didžiųjų pasaulinių karų, kai tiek daug vyrų žuvo, motinos nebesugebėjo susigaudyti, ką daryti su sūnumis. Patogiausia pozicija tuo metu atrodė „naminės“ savo vyro „versijos“ ugdymas. Arba net vyruko. Vaikai, užuot tapę tikrais vyrais, augo kaip „naminiai“ vyrukai. Mamos visais būdais ugdė savo sūnus „patogiais“ (teisingais, visiems patinkančiais ir t. t.): joms iš tiesų atrodė, kad tai teisinga. Teisinga tai, kad vaikai neša mamoms pasitenkinimą. Taip sumaišė visos iki tol natūralios rolės. Susikūrė „naminio vyruko“ programa: „daryk tai, ką sako moteris, negadink jai nuotaikos, niekur nelįsk, sėdėk ant užpakalio tiesiai, klausykis, būk patogus…“
Kur dingo vyriška jėga, ryžtas, drąsa, visuomet skatinanti mylimos moters jaudulį, baimę, o vėliau – malonumą sutinkant nugalėtoją? Kur vyro troškimas nagrinėti gyvenimą, įveikti sunkumus, kur tvirtas jo charakteris? Kur jo sugebėjimas lyderiauti, kur jėga ir laukinė vyriška energija? Kur visa tai? Ir ko mes tikimės, tekėdamos už tokios vyrų, užaugintų moterimis, kartos?
Jeigu jums gimė sūnus, vadinasi, tai – galimybė pasikeisti ir jums pačiai. Be to, pakeisti požiūrį į vaiko auklėjimą. Jums gimė ne šiaip vaikas, jums gimė mažas vyras. Yra du keliai: arba jūs leisite jam tapti tuo, kuo jis yra, arba užgošite ir sugadinsite jį, paversite jį panašiu į moterį, tik gal kiek kreivesniu, keistesniu – naminiu vyruku… Arba jūs išauklėsite vyrą, už kurį jums bus dėkinga marčia, arba, atvirkščiai, užauginsite žmogų, su kuriuo žmonai teks pavargti.
Sunkumai
Berniukas niekada netaps vyru jeigu nekovos su sunkumais.
Jeigu darote viską už jį, nepaliekate jo vieno, kai iškyla sunkumai. Jeigu neduodate jam galimybės pačiam rasti sprendimą, išmokti. Jeigu jam viskas ateina į rankas lengvai, be pastangų. Jeigu jo gyvenime viskas vyksta savaime, be jo dalyvavimo: užsimanė – gavo. Jeigu jis nepratinamas prie veiklos, darbo.
Pažabokit savo norą padėti sūnui, mamos! Palikite jį savo dukroms, kurioms to reikia (bet būtent jas mes kažkodėl ir verčiam daryti viską savarankiškai). Tegul sūnaus gyvenimas bus „mūšio laukas“. Mūšio su kojinėmis, raišteliais, nešvariomis lėkštėmis, sunkiomis užduotimis, sunkiomis kovinėmis technikomis. Jis turi mokytis stengtis, kad laimėtų. Mokytis dėti jėgas ir pastangas, nuovoką, kad laimėtų. Treniruoti ryžtą.
Tėvas
Berniukas niekada netaps vyru, jeigu šalia nėra vyro, pavyzdžio.
Ko jūs galite išmokyti sūnų? Jei atvirai – tik to, kaip būti moterimi. Jūs galite įteigti jam jautrumo, empatijos, jausmingumo… Tai nėra blogai, bet ar tai padeda jam tapti vyru? Kai jis jau yra vyras, galima jame išugdyti ir empatiją, ir jautrumą, žmona vėliau už tai padėkos. O jei jame nėra nieko vyriško, išskyrus kūną? Iš kur jam gauti vyriško elgesio pavyzdį? Pavyzdį, kuris parodytų, kad jo pojūčiai ir norai yra visiškai natūralūs.
Kai berniukai mušasi, mamas dažniausiai apima siaubas ir panika. Todėl jos ilgai pasakoja sūnums, kad tai nėra normalu. Tačiau tėvai supranta ir gali paaiškinti sūnui, kad tai normalu. Svarbu – priežastis. Ar priežastis verta būtent tokio situacijos sprendimo, ar galima apsieiti paprasčiau, švelniau? Deja, bet kovoti su skriaudėju, agresoriumi ar kliūtimis savo sūnų išmokyti mes pačios negalime. Mes negalime suprasti savo sūnaus prigimties, nes pačios esam sutvertos kitaip. Berniukai turi kitokius poreikius ir ypatumus. Pamiršusi apie vyrišką prigimtį, mama tegali išauklėti iš jo tik mažą tarną, kuris klusniai nešios jos karališką apsiaustą. O juk tai labai patogu – tenkintis šiuo pasauliu savo sūnaus sąskaita… tačiau tokiu atveju nesugebame kalbėtis su savo jaunuoliais apie tai, kas jiems aktualu. Viską, kas juos „gydo“, tokiu atveju atmetame kaip nekultūringą, blogą ar netinkamą elgesį.
Lai berniukai turi vyrišką hobį, užsiėmimą, vyrišką bendravimą. Kuo daugiau vyriško, tuo geriau. Išvykos, sportas, statybos, nuotykiai, mašinos, technika, kovos menai ir pan.
Leiskite tėvui bendrauti su sūnumi. Ir sūnui ieškoti tėčio bendravimo. Leiskite jam bendrauti su kitais tinkamas vertybes išugdžiusiais vyrais. Su seneliais, broliais, dėdėmis, mokytojais, draugais, treneriais.
Tegul jų vyriškas pasaulis bus pilnas vyrų. Gal nebūtinai idealių, bet vyrų, kurie sugebės jį suprasti ir nukreipti tinkama linkme. Moteris niekada nesugebės išauginti berniuko vyru, tik „naminiu vyruku“. Žinoma, visa tai – tik dėl gerų ketinimų. Iš meilės. Bet kam nuo to bus blogiau?
Laisvė
Berniukas niekada netaps vyru, jeigu neturės pakankamai laisvės.
Jeigu neturės galimybės visur užlipti, viską paliesti. Kartais su pavojum gyvybei ar sveikatai. Tokia vyro prigimtis – jis yra atradėjas, tyrinėtojas, nuotykių romano herojus. Jeigu jam reikia sėdėti tiesiai ir ramiai, o jo viduje verda tyrinėjimų troškimas, ką daryti? Dažniausiai tenka „užmušti“ viduje glūdintį keliautoją, atradėją, kaubojų, ir visus kitus „pavojingus“ subjektus. Kad mama nesijaudintų. Kad mama nenusiviltų. O po to – ir žmona. Kokie kalnų slidinėjimai? Kokie parašutai? Žmona to neišgyvens.
Tegul berniuko gyvenimas būna nuotykių ieškojimas su didele laisve viduje. Daugiau aktyvių žaidimų, sporto, rizikingų įvykių. Beje, jums pačiai nereikia tuo užsiimti, tegul jie tai daro su tėvu. Bus naudinga jiems abiems.
Beje, tai – taip pat geras atsakymas į klausimą, ką daryti, jeigu tėvas irgi yra „naminis vyrukas“? Ko toks vyras išmokys savo sūnų? Kaip mes, moterys, gydomės per savo dukras, taip ir tėvas gali išgyti, užaugti, atsiskleisti per bendravimą su sūnumis. Bet jų bendravimas turi būti laisvas, pirmiausia nuo moterų. Laisvas, pilnas nuotykių, įspūdžių, naujos patirties. Bendros vyriškos patirties. Ne jūsų sugalvotos, o jų pačių išsirinktos (taip, nusiųsti tėvą ir sūnų į eglutės įžiebimą – nesiskaito).
Sprendimai
Berniukas niekada netaps vyru, jeigu nesugebės pats priimti sprendimų, rinktis, nešti už tai atsakomybę.
Jeigu už jį viską renkatės jūs, visada jį apdraudžiate, diktuojate teisingus sprendimus… Šiandien jis padarys taip, kaip jūs sakote, ir gaus gerą rezultatą. O kas tada, kai jūsų nebus šalia? Kokį sprendimą jis sugebės priimti pats? Ar jis supranta pasekmes? Ar jis žino, ką reiškia atsakomybė? Kas jo pasaulyje neša atsakomybę už jį patį? Vėl jūs?
Tegul jis pats renkasi ir sprendžia. Tegul eksperimentuoja su sprendimais ir mokosi priimti jų pasekmes. Nepadarys namų darbų, gaus dvejetą. Neišplaus savo lėkštės, nebus iš ko valgyti; visi valgys, o jis plaus lėkštę. Nenusineš savo kelnių į skalbinių dėžę, vaikščios su nešvariomis. Arba liks namie. Ir taip toliau. Tegul jis renkasi, kuo užsiimti, be to, kiek tam skirti laiko, kada ir kaip tai daryti. Kokią knygą skaityti, kokį žaidimą žaisti, ką ir kaip piešti, su kuo draugauti, kokį filmuką žiūrėti, kokius namų ruošos darbus atlikti. Ir taip toliau. Kuo daugiau sprendimų jis gali priimti savarankiškai, tuo geriau. Išbandykite su juo šią praktiką – susidūrimų su laimėjimais ir pralaimėjimais. Taip būdamas suaugęs jis nebebijos nesėkmių ir klaidų, nes jau turės didelę.
Lyderystė
Berniukas niekada netaps vyru, jeigu neturės galimybės lyderiauti, konkuruoti, dominuoti.
Su kuo jis visa tai išugdys, jeigu jį auklės moteris? Kaip galima konkuruoti su mama? Kokioje srityje? O kaip dominuoti, kai ji net savo vyrui šitos galimybės neduoda?
Be to, tam, kad moteris būtų laiminga su vyru, vyras viduje turi jaustis „turįs“ šią moterį. Užkariavęs ją. Iš vyro akių sklindantis signalas „Tu mano“ sugeba nuraminti moters širdį. Daugelis moterų to ieško ir laukia visą gyvenimą. Bet kaip berniukui to išmokti iš savo mamos? Iš jos jis gali išmokti paklusti ir tramdyti savyje lyderį.
Pareigos
Berniukas niekada netaps vyru, jeigu neturi pareigų.
Jeigu aplink jį viskas paruošta ir jis neturi nieko daryti. Jeigu jūs jį maitinate šaukšteliu ir darote jo namų darbus. Jeigu jis nežino, iš kur spintoje atsiranda švarūs rūbai. Jeigu nežino, iš kurios pusės atsidaro šaldytuvas. Pastebėkime: pas mergaites pareigos atsiranda pakankamai anksti. Nors joms galima būtų duoti laiko pailsėti – juk visą likusį gyvenimą, kai suaugs, jos skalbs, tvarkysis ir gamins. Štai berniukams kaip tik nepakenktų išmokti visokeriopai savimi pasirūpinti. Jo žmona jums vėliau tik padėkos.
Pagalba
Berniukas niekada netaps vyru, jeigu jo pagalba niekam nereikalinga.
Jeigu mama viską padaro pati, visuomet yra savarankiška, o jį saugo (taupo), tai kokia prasmė tapti vyru? Vyras – tas, kuris reikalingas. Jo pagalba kažkam reikalinga. Vyras gali parodyti savo geriausius bruožus ir tapti pranašesnis net už patį save dėl savo mylimos moters. Todėl jūs, mama, galite prašyti jo pagalbos. Daugiau, dažniau, visą laiką. Prašykit ir maišus nunešti, ir su broliu ar sese pažaisti, ir šiukšles išnešti, ir bulves nulupti, ir kituose darbuose padėti. Bet kokioje situacijoje prašykite pagalbos. Nenuvertinkite jo iš anksto: „nesusitvarkys“. Jeigu taip galvosite, tikrai nesusitvarkys. Ir net nesiims to darbo, pajaus nepasitikėjimą. Veikiausiai jūs jau pripratote pati jam visą laiką padėti. Tačiau gana, nustokit. Jeigu berniukas prašo pagalbos, geriau jį padrąsinti, kad ir pats susitvarkys. Lai bando, treniruojasi. Keiskitės rolėmis. Tai ne jūs jam padedat, o jis jums. Virus. Jis jūsų pagalbininkas, gynėjas, herojus ir riteris.
Tikėkite juo
Tikėkite, labiau tikėkite, mažiau rūpinkitės.
Palikite rūpestį dukroms. O berniuką daro vyru jūsų tikėjimas juo. „Tu susitvarkysi. Tu stiprus. Tu vyras. Kas, jeigu ne tu. Tu suaugęs. Tu kaip tėtis. Tu tikras vyras!“ Kaip neseniai man pasakė mano vidurinysis sūnus: „Mama, aš tau padedu ir todėl jau esu kaip tėtis – tikras vyras!“ Vyras dar gali neištarti kai kurių raidžių, bet jis vis tiek bus teisus. Jis jau vyras. Jis visiškai kitaip sutvertas, visiškai kitaip funkcionuoja. O aš, mama, apie tai beveik nieko nesuprantu, todėl nelendu ir netrukdau. Kol kas jam yra ketveri metai. Ir kol kas jis yra „mano berniukas“, bet „mano berniuko“ viduje jau auga tikras vyras ir jis vis stiprėja. Jau greitai vyras išstums iš jo berniuką. Ir man liks tik susitaikyti su tuo – ir netraukti jo atgal. Nelaikyti jo mažu, saldžiu, išdykusiu, mielu. Tik stipriu, drąsiu, gabiu, ryžtingu…
Duokite sūnui galimybę užaugti vyru. Duokite jam laisvę būti tuo, kas jis yra. Juk jūs norite, kad jis taptų vyru? Tuomet auklėkite pačią save: mokykitės jam nenurodinėti, neriboti, neslopinti. Mokykitės dirbti su savo baimėmis ir jauduliu – tai jūsų emocijos, berniukas čia niekuo dėtas. Mokykitės būti moteris, atiduoti valdymo vadžias jam, net jeigu jam tik penki ar šeši metai. Mokykitės paklusti, priimti ir tikėti. Mokykitės nebausti jo fiziškai, negriauti jo psichikos tokiu būdu, bauskite moteriškai – atitraukdama jį nuo to dirgiklio. Tai daug sunkiau, negu ugdyti iš berniuką vyru.
Iš savo begalinės meilės sūnums mes turime išmokti būti reiklesnės ir griežtesnės su jais. Iš meilės ir rūpesčio dėl jų ateities, mums reikia dažniau jų prašyti pagalbos, apkrauti fiziniais darbais. Iš meilės sūnums mums reikia juos apsupti vyrais ir pasišalinti iš artimiausiųjų rato, bet likti matomumo lauke. Apkabinti ir pabučiuoti į kaktą prieš miegą, bet dieną tvardytis ir nesileisti su berniukais į sentimentus.
Skirkite tokį jausmingą dėmesį mergaitėms – joms tikrai niekada to nebus per daug. Arba būkite pasiruošusi, kad jūsų sūnus marčiai atrodys nepakankamai vyriškas. Tai bus jūsų kaltė. Jūsų mokestis už savo pačios silpnumą, nesugebėjimą leisti sūnui tapti tuo, kuo jis gimė – vyru.
Iš rusų kalbos vertė ir pagal Kramola.info parengė Karina Tokareva
Informacijos šaltinis: balarama.lt
Palikti komentarą