MAMA MEDIKĖ: „VAIKAS BŪNA ARBA ŠVARUS, ARBA LAIMINGAS“

Visai neseniai Lietuvoje, Skandinavijos pavyzdžiu, pradėjo rastis pirmieji privatūs lauko darželiai, kur vaikai iš esmės visą dieną praleidžia gryname ore. Apie juos žiniasklaidoje paprastai kalbinami šių darželių steigėjai. O ką apie lauko darželius galėtų papasakoti  juos lankančių vaikų tėvai? Savo įspūdžiais dalijasi vieno trimečio mama, taip pat ir medikė – pediatrijos rezidentė – Dalia Dambrauskienė.

Kodėl nusprendėte savo sūnų leisti į lauko darželį?

Savo vyriausiąjį trejų metų sūnelį Joną leidžiame į lauko darželį  jau ketvirtas mėnuo – darželį pradėjome lankyti gamtoje beprasidedant žiemai. Tai – pirmasis jo darželis ir kol kas mes visi pamažu prie to adaptuojamės. Tiesą sakant, su vyru buvome nusprendę savo vaikų į jokius darželius apskritai neleisti, kadangi turime galimybę juos auginti namuose. Mūsų nuomone, vaikui yra geriausia augti ir būti auklėjamam šeimoje, o tradiciniame darželyje, deja, visada matėme veikiau daugiau trūkumų nei privalumų. Taigi dėl tradicinio darželio lankymo mūsų šeimoje nebuvo net kalbos. O į lauko darželį savo Jonuką išleidome. Matėme, kad jam labai patinka būti lauke, tyrinėti, „padėti“ tėčiui dirbti įvairius lauko darbus – lauke jis puikiai jaučiasi, o grįžęs namo būna nepalyginamai geresnės nuotaikos. Be to, turime dar vieną, jaunesnį sūnelį, ir man su dviem mažyliais ėmė darytis sunku išeiti į lauką, ypač prastesniu oru. Neretai pamačiusi, kad lyja, nuspręsdavau į lauką jų nevesti. Tačiau esu įsitikinusi, kad vaikams gryname ore reikia būti kuo daugiau, todėl mane kartais grauždavo sąžinė, kad savuosius į lauką išvedu nepakankamai. Kartą draugai papasakojo savo vaiką leidžiantys į tokį Kauno ąžuolyne įsikūrusį lauko darželį, kur laikomasi nuostatos, kad blogo oro nėra, yra tik bloga apranga ir vaikai ne tik didžiąją laiko dalį praleidžia gryname ore, bet taip pat jiems sudaromos galimybės saugiai ir nevaržomai pažinti gamtos pasaulį. Taigi ir mes, pirmiausia vedami smalsumo, nusprendėme tai pabandyti. Buvo vėlyvas ruduo, aplinka darželyje pasirodė labai įdomi ir sava, primenanti skautų stovyklą – su įvairiomis tarp medžių įrengtomis lipynėmis ir kliūčių ruožais, medžių nameliais ir kelmais, besikūrenančiu laužu. Sūnui ten taip pat patiko ir jis kaipmat įsitraukė į bendrą veiklą. Su vyru juokėmės, kad ten jis jaučiasi kaip namie. Taigi tokia darželio filosofija pasirodė priimtina, ir mūsų Jonas pradėjo lankyti lauko darželį.

Kaip minėjau, lauko darželyje dar tik pratinamės, todėl didžiąją laiko dalį būnu drauge su vaiku, o taip pat ir mažuoju jo broliuku. Greitai supratau, kad mūsų sūnui lauko darželyje labai naudinga, jis nuo pat ryto daug laiko gali praleisti lauke, užsiimti tuo, kas jam įdomu – pavyzdžiui, kūrenti laužą ar kasti apkasus. Čia vaikai mokosi tai daryti patys arba iš auklėtojų ir žino, kaip elgtis saugiai. Lauko darželyje taip pat labai daug užsiėmimų yra susijusių su darbais lauke – reikia nušluoti takelius, sugrėbti lapus, paruošti malkų, žiemą nukasti sniegą. Pastebėjau, kad vaikai mielai įsijungia į šiuos darbus – jiems tai tarsi žaidimas.

Ar žiemą, užėjus šalčiams, vaikai taip pat laiką leidžia lauke?

Darželis turi nedidelį šildomą namuką, tad jei labai šalta ar itin prastas oras, vaikai tikrai nėra „kankinami“ ir verčiami nuolat būti lauke. Jie pareina į namelį sušilti, pavalgyti, ten taip pat yra tualetas, galimybė nusiplauti rankas. Sausio pradžioje, per didžiuosius šalčius, vaikai susirinkdavo ir papusryčiaudavo namelyje, o į lauką eidavo trumpiau, bet dažniau. Net ir esant 15 ar 18 laipsnių šalčio. Žinoma, vaikai privalo būti tinkamai apsirengę, tačiau darželio darbuotojai duoda reikiamus patarimus. Taigi, pasirodo, ir per didžiuosius šalčius vaikai gali lankyti lauko darželį ir ten puikiai jaustis.

Ar vaikai lauko darželyje miega pietų miego, kaip tam sudaromos sąlygos?

Kol kas lauko darželis, kurį lanko mūsų sūnus, veikia tik pusę dienos, iki pietų, tad pietų miego klausimas čia nėra aktualus. Tačiau analogiškame darželyje Vilniuje šaltuoju metų laiku vaikai miega namelyje, miegmaišiuose, o vasarą – lauko pavėsinėje.

Kaip lauko darželius vertinate iš medikės pozicijos? Galbūt tai – pats geriausias, sveikiausias ikimokyklinio ugdymo variantas, o gal tai tinka ne visiems vaikams, pavyzdžiui, dėl sveikatos ypatumų?

Jei vaikas sveikas, visi medikai turėtų sutikti, kad jam būti lauke yra geriausia. Tad jei apranga tinkama būti lauke, nieko už tai geriau nėra. Mano giliu įsitikinimu, toks darželis vaikui – didžiulė nauda. Tačiau jei vaikas turi tam tikrų sveikatos sutrikimų, tėvai turėtų pasitarti su gydytoju. Taip pat galbūt kai kuriems vaikams lauko darželyje reikėtų didesnės priežiūros nei kitiems.

Tačiau jei vaikas alergiškas žiedadulkėms, tikriausiai lauko darželis jam nelabai tinka?

Jei alergenas yra žinomas ir alergiją galimą kontroliuoti medikamentais – kodėl gi ne? Tačiau, jei tai nepavyksta, tuo laikotarpiu, kai žydi alergiją sukeliantys augalai, vaikui lauko darželis nerekomenduotinas.

Galbūt teko pasidomėti apskritai vaikų, lankančių lauko darželį, sveikata? Pavyzdžiui, kaip dažnai jie serga peršalimo ligomis lyginant su standartinius darželius lankančiais mažyliais?

Esu nemažai skaičiusi, kad lauko darželį lankantys vaikai serga daug rečiau. Tuo tarpu buvimas uždarose  patalpose, o ypač didelėse grupėse, yra puiki terpė plisti virusams ir bakterijoms. Taigi, manyčiau, kad vaikams būnant lauke tikimybė užsikrėsti vieniems nuo kitų yra gerokai mažesnė. Dažnai tėvai, pradėję leisti vaikus į paprastus darželius skundžiasi, kad vaikas pradėjo nuolat sirgti. Nors iš savo patirties man sunku vertinti, ar mūsų sūnus serga rečiau, kadangi lauko darželį jis lanko dar palyginti neseniai, tačiau bent jau remiantis tuo, ką sako lauko darželių praktika, juos lankantys vaikai serga kur kas rečiau. Žinoma, tą lemia ir tai, jog vaikai, daug laiko praleisdami lauke, daugiau juda, gauna daugiau vitamino D, kuris stiprina imunitetą, grūdinasi.

Šiek tiek provokuojantis klausimas. Sakoma, kad vaiko imunitetas formuojasi ikimokykliniame amžiuje, todėl jam naudinga lankyti darželį, kur jis susiduria su įvairiais ligų sukėlėjais, dažnai serga, tačiau įgyja imunitetą ir vėliau mažiau serga mokykloje. Tačiau lauko darželyje tikimybė užsikrėsti ir persirgti „vaikiškomis slogomis“ yra gerokai mažesnė. Tad ar jie iki mokyklos bus „pakankamai“ išsisirgę?

Nesutikčiau su tokiu teiginiu. Vaikų imunitetas iš tiesų nėra susiformavęs, todėl  jie lengvai suserga sloga, ypač lankydami kolektyvus. Tačiau vaikų slogos ilgalaikio imuniteto nesuformuoja. Todėl svarbiausia yra leisti vaiko organizmui normaliai vystytis ir natūraliai stiprinti jo imunitetą, parenkant tinkamą mitybą bei protingai grūdinantis. Tuo tarpu bandymams sudaryti sąlygas tam, kad vaikas „pakankamai išsisirgtų”, aš nepritariu – tai neturėtų tapti savaiminiu tikslu.

Vis dėlto, jei vaikas, lankantis lauko darželį, susirgo rimčiau, tarkime, plaučių uždegimu. Kaip jam vėl sugrįžti prie lauko darželio režimo, tarkime, žiemą? Juk tikriausiai pasveikus po rimtos kvėpavimo takų ligos, iš karto žiemą pulti kelioms valandoms į lauką labai rizikinga?

Po rimtos ligos iš karto žiemą pulti į lauką būtų ne tik rizikinga, bet ir neatsakinga tiek vaikui, tiek suaugusiam. Aišku, sugrįžti į darželį vaikas jau turėtų tik visiškai pasveikęs. Tačiau tėvai turėtų pasitarti su gydytoju ir lauko darželio auklėtojais, kad vaiko grąžinimas prie buvusio dienos režimo būtų saugus. Dažniausiu atveju vaiko buvimo lauke laikas turėtų būti nuosekliai ilginamas.

Ar sloguojančiam, bet nekarščiuojančiam vaikui galima lankyti lauko darželį, ar vis dėlto geriau likti namuose?

Specialistai sako, kad jei vaikas sloguoja, bet nekarščiuoja, jis gali išeiti į lauką. Pagal lauko darželio nuostatus – sloga nėra liga, nebent pats vaikas blogai jaučiasi.

Ar vaikas, jei jam tuo metu nesinori eiti į lauką, gali pasilikt viduje, namelyje?

Taip, gali, bet retas kuris iš vaikų nenori išeiti į lauką! Taip pat, jei vaikui lauke tampa šalta, jis gali eiti į namuką ir ten sušilti. Tačiau kadangi vaikų buvimas lauke tokiame darželyje yra laikoma vertybe, todėl vaikas yra skatinamas laiką leisti būtent lauke, žaidimų ieškoti gamtoje, o šilumos – prie laužo. Tokiai nuostatai mes, kaip tėvai, pritariame.

Vis dėlto, jeigu oras visiškai prastas ir bet kuriuo atveju tenka pasilikti namuke – ką ten vaikai veikia?

Jei yra bent du ar trys vaikai, jie labai greitai patys susigalvoja ką veikti. Vaikams reikia labai nedaug. Mūsų lankomame darželyje bandoma vaikams parodyti, kad žaidimus galima pasidaryti iš paprastų kasdienių daiktų, tereikia fantazijos. Būdami viduje vaikai gali žaisti medinėmis kaladėlėmis. Kai lauke buvo labai šalta, vaikai vieną dieną karpė iš popieriaus snaiges, kitą – ruošė trupinėlius paukšteliams, vasario 16-ajai pasigamino trispalves. Būnant viduje auklėtojai tai paskaito knygelę, tai pamoko dainelę. Ir vis dėlto smagiausia būna lauke.

Iš arčiau nesusipažinus su lauko darželiu gali pasirodyti, kad jame vaikai tam tikra prasme lavinami mažiau nei tradiciniame, kur vyksta įvairios pamokėlės, daug piešiama, daroma rankdarbių, netgi mokoma užsienio kalbos. Kaip yra ištiesų?

Man taip neatrodo. Lauko užsiėmimų metu vaikai daug ko išmoksta. Čia jie mokosi pažinti pasaulį tokį, koks jis yra, gamtą, jie turi galimybę prisiliesti prie tikrų medžiagų ir nevaržomai pažinti gamtos pasaulį. Piešti ar rašyti galima taip pat ir pagaliuku ant žemės. Lauke yra pakabintas kalendorius iš medinių lentelių, kurias kasdien reikia atversti – taip vaikai mokosi jį pažinti. Man visa tai atrodo labai įdomu.

Lauko darželio auklėtojai tikriausiai yra truputį kitokie, „nestandartiniai“lyginant su dirbančiais  įprastiniuose darželiuose? Kokie tai žmonės?

Viena auklėtoja, dirbanti Kauno lauko darželyje, yra skautė, taip pat laikanti žirgus ir jodinėjanti. Iš tiesų pati lauko darželio idėja nemažai siejasi su skautų idėjomis. Lauko darželio filosofija primena skautišką požiūrį, kad žmogus gamtoje turi susigaudyti, ją pažinti ir saugoti – taip pat ir vaikas, kuris taip pat kartais turi ištverti tam tikrus sunkumus ir išmokti įvertinti riziką.

Man susidarė įspūdis, kad lauko darželio auklėtojos yra labai atsidavusios savo darbui, padeda kiekvienam vaikui, o taip pat stengiasi ugdyti jo savarankiškumą, kad jis išmoktų pasirūpinti ir pats savimi. Žinoma, lauko darželyje auklėtojoms skirti dėmesio kiekvienam vaikui yra lengviau, nes čia  nedidelės grupės lyginant su valstybiniais darželiais. Mūsų darželyje yra 12 vaikų nuo 3 iki 5 metų, kuriuos prižiūri du arba trys auklėtojai.

Ar nedidelį vaikų skaičių lauko darželyje lemia tai, jog toks jis yra numatytas, ar tiesiog ne itin daug tėvų entuziastingai žvelgia į lauko darželius?

Iš tiesų, galbūt yra tam tikro tėvų nerimo, galbūt ne visiems tai priimtina, bet to, leidžiant vaiką į lauko darželį reikia įdėti daugiau pastangų tam, kad vaikas būtų tinkamai pasirengęs gerai praleisti dieną. Tačiau lauko darželiai Lietuvoje populiarėja. Kiek žinau, lauko darželiai yra ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Klaipėdoje bei Druskininkuose. Įdomus dalykas – mūsų lauko darželyje yra tik viena mergaitė. Tai, manau, taip pat rodo tėvų įsitikinimą, kad lauko darželis – berniukams. Tačiau tai visiškai netiesa. Ta mergaitė, kuri lanko lauko darželį, ten puikiai jaučiasi ir yra darželio pažiba.

Kokie apskritai, jūsų manymu, tėvai linkę savo vaikus leisti į lauko darželį? Kuo jie skiriasi nuo kitų? Galbūt tai – sveikuoliai, natūralios medicinos šalininkai?

Kitų tėvų taip gerai nepažįstu, tad galiu kalbėti tik apie save. Tiek aš, tiek mano vyras, užaugome mieste, bet visuomet mėgome būti gamtoje – mus ji tiesiog traukia. Svajojame gyventi už miesto, džiaugtis tuo, kas natūralu ir tikra. Šiuo metu turime galimybę gyventi name su sodu, kur nestinga darbų. Mums nebaisu, kad vaikas susiteps ar įlips į medį. Svarbu, kad jis išlaikytų tą savo prigimtinį žavėjimąsi gamta, smalsumą natūraliems dalykams ir pamažu išmoktų pats įvertinti riziką. Kalbant apie išsipurvinimą, juk sakoma, kad vaikas būna arba švarus, arba laimingas. Tad norisi, kad vaikas pajustų džiaugsmą šokinėdamas per balas ar gautų naudingą pamoką pasikrapštęs akį smėlėta ranka, o ne ragautų gyvenimą žiūrėdamas televizorių.

Kalbant apie lauko darželių filosofiją, prisiminiau vieną atvejį, kurį man papasakojo draugai lietuviai, gyvenantys Švedijoje ir ten į lauko darželį leidžiantys savo dukrytę. Kartą atėję jos pasiimti, jie apstulbo radę mergaitę ant didžiulės pusnies valgančią sniegą. Kai paklausė auklėtojos, ar ji tą matanti, ši atsakė, kad mergaitė iš pradžių valgė sniegą nuo tako, todėl ji buvo patraukta ant pusnies, kur sniegas švaresnis.

Ši istorija ganėtinai provokuojanti ir sukelia kontroversiškų minčių. Vis dėlto, manau, jog sudaryti galimybę vaikui paragauti net ir sniego, gali būti puiki pasaulio pažinimo ir atsakingo elgesio pamoka. Tačiau, žinoma, tai turėtų būti daroma nesukeliant pavojaus vaiko sveikatai.

Truputį nukrypkime nuo temos, tačiau ji susijusi ir su darželiais, ir su sveikata, ir su tėvais, turinčiais savitą, ne visada su įprastine medicina sutampantį požiūrį į savo vaikų sveikatą. Turiu omenyje tėvus, atsisakančius skiepyti savo vaikus. Ką manote apie tai?

Manau, kad skiepai vis dėlto atsirado ne šiaip sau. Siautėjo ligų epidemijos, kurios luošindavo vaikus ir dažnai baigdavosi mirtimi. Tai – pačios sunkiausios ligos, ir manau, kad skiepai nuo jų yra reikalingi. Mes savo vaikus skiepijame. Neturiu nuomonės dėl to, ar priimti neskiepytus vaikus į darželius, ar ne. Tačiau, mano nuomone, tėvai šiandien turi tą „prabangą“ pasirinkti skiepyti savo vaikus ar ne tik dėl to, kad tiek daug yra paskiepytų  kitų vaikų. Manau, kad baimės dėl skiepų nėra visiškai pagrįstos. Skiepų nauda iš tiesų yra akivaizdi. Jais buvo suvaldytos rimtos ligos, tačiau kadangi kyla pasipriešinimo banga prieš vaikų skiepijimą, labai tikėtina, kad tokios ligos sugrįš.

JURGA ŽIUGŽDIENĖ