Vienas iš didžiausių visų tėvų palinkėjimų ir norų savo vaikui, kad jis užaugęs sugebėtų atpažinti problemas bei turėtų pakankamai iniciatyvos ir noro jas spręsti. Tačiau tradiciniame auklėjime vis dar įsigaliojusi tendencija, kad tėvai turi besąlygiškai dalyvauti ir aktyviai „nurodyti“ vaikui pasirinkimą, sprendžiant jo gyvenimo nesklandumus. Nesvarbu, ar jis turi bėdų dėl žaisliuko, kurį atėmė draugas, ar tiesiog neišsirenka naujo automobilio. Metodai: mušimas, rėkimas, statymas į kampą, moralinis šantažas (jei neklausysi – nepirksime ar neisime), problemos ne tik kad neleidžia vaikui spręsti pačiam, bet ir visi pasirinkimai bei sprendimai atitenka tiesiogiai tėvams. Taip vaikas neišmoksta imtis veiksmų ir netenka galimybės pasimokyti iš savo paties klaidų.
Mes tikime, kad visas gyvenimo problemas reikia palikti spręsti tiems, kam tos problemos ir priklauso. Kitu atveju, kaip vaikai užaugę mokės priimti sprendimus, jei jiems nuo pat kūdikystės tėvai nurodydavo pasirinkimą. Šiame straipsnyje pateikiame 4 klausimus, kuriuos rekomenduojame užduoti savo vaikui, susidūrus su gyvenimiškomis (net ir vaikiškomis) problemomis.
Kas privertė tave taip pasielgti?
Šio klausimo tikslas – priversti vaikus susimąstyti apie jų elgesio įtaką aplinkai ir kaip tuomet jie patys jaučiasi šioje situacijoje. Kas įtakojo, kad tu užgavai savo sesę? Kas atsitiko, kad neparuošei matematikos namų darbų? Jūs turite padėti vaikui rasti atsakymus į priežasties ir pasekmės ryšį bei kaip tai įtakoja jo paties būseną.
Kaip jaučiasi kiti, kai tu taip pasielgei?
Šiuo klausimu siekiama dviejų pagrindinių tikslų. Pirmasis tikslas – mokyti vaiką, kad bet kokiame poelgyje jis pats turi pasirinkimo teisę (nepriklausomai ar blogas elgesys buvo išprovokuotas ar ne), tačiau vaikas turi pajausti, kaip jo netinkamas sprendimas įtakoja aplinkinių žmonių savijautą (draugo, mamos, auklėtojos ar kt.). „Pažiūrėk į savo sesės veidą. Kaip manai, kaip ji jaučiasi dabar, kai tu ją pastūmei? O ar tu pats gerai jautiesi taip ją įskaudinęs?“ Pagrindinis ir svarbiausias tikslas – vaikai turi pamatyti, kad jų elgesys įtakoja ne tik jų pačių savijautą, bet ir aplinką.
Ką galėtum padaryti kitaip?
Prasikaltus vaikui jo nebarkite, o analizuokite situaciją kartu su vaiku. Daugelį dalykų vaikai atlieka tiesiog net nesusimąstydami, tad jiems reikia padėti. Jau įvardintos situacijos analizė galėtų būti tokia:
„Kodėl pastūmei savo sesę?“
„Ji atėmė mano žaisliuką ir aš supykau.“
„O kaip tu manai, kaip ji dabar jaučiasi pastumta?“
„Ji verkia.“
„Taip, ji verkia, nes jai skauda ir ji yra labai nusiminusi. Ką kitą kartą galėtum padaryti kitaip?“
„Nežinau“
„Pagalvokime drauge. Galėjai manęs paprašyti pagalbos, kai ji atėmė tavo žaisliuką. Galėjai pasiimti kitą žaisliuką ir palaukti kol jai atsibos, nes sesė yra mažytė ir žaisliukai jai greitai tampa neįdomūs. Arba galėjai nestumti, bet giliai įkvėpti ir gražiai paprašyti žaisliuką grąžinti tau atgal. Tai kaip pasielgsi kitą kartą?“
Kaip ketini išspręsti šią problemą?
Šis klausimas perkelia atsakomybę už savo veiksmus tiesiogiai ant vaiko pečių. Tėvų baudimas, kaip: „neleisiu žiūrėti televizoriaus, eik į savo kambarį, savaitę laiko negalėsi kieme susitikti su savo draugais ir pan.“ yra tik lengviausias pasirinkimas, kuris čia ir dabar problemą išsprendžia, tačiau visiškai neformuoja vaiko atsakomybės jausmo ir neskatina gebėjimų ateityje susidoroti su dar didesnėmis problemomis.
Bendraukite su savo vaiku. Mūsų jau aptartos situacijos tolimesnis pokalbis su vaiku galėtų būti toks: „Gerai, tikiuosi, kad tokia situacija ateityje nepasikartos. Bet jei kitą kartą sesė atims iš tavęs tavo žaisliuką, tikiuosi, kad tu jos nestumsi, o paprašysi pagalbos. Dabar, kadangi tu ją pastūmei ir ji užsigavo, ji labai nusiminusi ir verkia. Kaip tu galvoji visa tai ištaisyti?“ Turbūt būtų lengviausia išeitis liepti tiesiog atsiprašyti, tačiau vaikas pats turi suprasti, ką jis turi padaryti ir kodėl. O ir atsiprašyti turi ne dėl to, kad tėtis ar mama liepė, o dėl to, kad tikrai gailisi savo neapgalvoto sprendimo. Galimybė pačiam suprasti pasekmes ir gebėjimas ištaisyti klaidas – kartu sukuria pasitikėjimą ir atsakomybę.
Nusiteikite, kad šiuos klausimus net ir besikartojančiose situacijose turėsite priminti ne vieną ir ne du kartus. Tačiau atminkite, kad net ir labiausiai atsakingi vaikai (kaip ir suaugusieji) kartais daro klaidų. Ir žinojimui, kokį sprendimą pasirinkti, kaip išspręsti susidariusias problemas, reikia nemenkų įgūdžių, o tam ir esame mes, tėvai. Ne bausti, o padėti suprasti.
Informacijos šaltinis: creativechild.com
Informacinio švietimo projekto www.vaikodiena.lt informaciją naudoti komerciniais tikslais be raštiško www.vaikodiena.lt sutikimo draudžiama.
Palikti komentarą