Ar jūsų vaikas iškart jūsų paklauso ir puola tvarkytis žaislų, kai tik pasakote? Tai, greičiau, stebuklas nei realybė. Realybėje tenka daug kartų kalbėti apie tą patį ir vis priminti. Egzistuoja bent keletas priežasčių, kodėl vaikai mūsų nesupranta. Norime papasakoti apie 7 būdus, padėsiančius geriau susikalbėti su vaikais.
Nesusikalbėjimo priežastys
Vaikai mąsto ir pasaulį mato visiškai kitaip nei suaugusieji. Vaikai nėra linkę galvoti apie nelaimingą pabaigą ar nepasisekimą. Todėl suaugusiųjų toks jų mąstymas dažnai laikomas lengvabūdišku. Būtent todėl labai dažnai ir nesuprantame vieni kitų. Kad ir tokia situacija: paprašėte vaiko susitvarkyti savo kambarį. Jis to ėmėsi, darbavosi, tvarkėsi, stengėsi, tačiau galiausiai pamatėte, kad tvarkos kambaryje nelabai padaugėjo, gal tik visa netvarka kiek kitaip perdėliota. Jūs manote, kad tai nesąmonė. Vaikui tai – visiška tvarka, nes vertingus (gražius) ir reikalingus daiktus kvaila kažkur giliai nugrūsti.
Lygiai tas pat vyksta, kai stengiamės vaiką įspėti ar kažko prašom, arba stengiamės įtikinti. Vaikiškas mąstymas konkretus ir proaktyvus. Iki aukštų abstrakčių tiesų šis mąstymas subręsta vidutiniškai bebaigiant pradinę mokyklą ar kiek vėliau. Todėl bendri svarstymai vaikų neįtikina. Geriausiu atveju jie palinkčios galvą ir darys savo. Beje, tas galvos kinkavimas tėvus erzina ne ką mažiau – vaikas linkčioja, sutinka, lyg ir viską suprato, o paskui paaiškėja, kad nesuprato nieko. Neverta siusti. Vaikai dažniausiai taip elgiasi iš humaniškų paskatų: „tėvai stengiasi – taip nesinori jų nuvilti“.
Ką daryti? Kalbėkite su vaiku jo kalba, ir jis labai gerai supras, nuo ko norite jį apsaugoti.
Aiškinkite vaizdžiai ir su pavyzdžiais
Kad vaikas kažką gerai įsimintų, jam maža tik išgirsti. Jis privalo:
pamatyti ir
pajusti,
suvokti tai per pojūčius ir emocijas.
Taigi, jei norite, kad vaikas jus iš tiesų suprastų – sukurkite vaizdinį, paveikslą ir juo paveikite vaiko jausmus. Pavyzdys, konkretus paveikslas naudingesnis nei ilgos kalbos ir žodžiai ne tik mažiems vaikams, bet ir paaugliams. Jis tiesiogiai nukeliauja iki pasąmonės, o kas ten papuolė – niekada nepradings.
Žaiskite
Žaidimas – geriausias būdas vaikui perteikti žinias. Taip, kad jos užsifiksuotų atmintyje ir reikiamu momentu galėtų būti panaudotos.
Kol vaikutis mažas, visos „saugumo pamokos“ turi vykti būtent taip – neįkyriai, žaidimo forma. Juk žaidimas vaikui (net ir vyresniam) yra natūralus reiškinys – lygiai toks pat, kaip vaikščiojimas ar kvėpavimas.
Kai žaidžiate, bet kurie patarimai yra priimami visai kitaip, be vidinio protesto, nes jie visada laiku, ir jūs esate lygūs, jūs partneriai, jūs draugai.
Sekite pasakas
Pasakos išties labai geras būdas vaikui perteikti vieną ar kitą situaciją. Jūs galite perskaityti istoriją, kur į panašią situaciją, kuri galbūt netyčia galėtų nutikti ir jūsų vaikui, patenka pasakos veikėjai. Tai puiki galimybė vaikui įsiminti ir paskui palyginti, o kaip jis galėtų pasielgti.
Pamokos
Prisiminkite patys, kaip prieš egzaminus greit kažko išmokdavote – o paskui lygiai taip pat greit pamiršdavote. Taigi, tai, kas nuobodu ir yra perteikiama per prievartą – sunkiai įsimenama.
Jei nusprendėte patys pamokyti savo vaikus, įsiminkite, jog svarbu tai daryti neįkyriai, sukelti susidomėjimą ir norą sužinoti, įdomiai. Svarbiausias mokymo principas – mokyti taip, kad vaikas norėtų mokytis.
Pasodinti vaiką ir perskaityti jam paskaitą – įmanoma. Neįmanoma tik priversti jo tai klausyti ištisą valandą. Jei ėmėte kalbėti, kalbėti, kalbėti ir matote, kaip vaiko žvilgsnis šokinėja palubiais, ranka jis parėmęs galvą, kad jis makaluoja kojomis ar ėmė kažką paišalioti – galite būti tikri, kad jis jau seniai ne šiame kambaryje ir ne su jumis.
Lekcijas savo vaikui galite skaityti, jeigu jūs:
geras oratorius ir sugebate įtikinti,
jaučiate nepatenkintą vaiko interesą.
Įrodyta, kad net suaugusieji iš paskaitų teįsimena (kalbame apie ilgalaikę atmintį) apie 5 proc. ten pasakytos informacijos. Taip kad kalbėkite aiškiai, trumpai ir vaizdžiai.
Parodykite, kaip reikia daryti teisingai
Jei norite leisti savo vaikui subręsti ir tobulėti, jums teks išmokti pastovėti už save. Remiantis įpročiais, taisyklėmis, papročiais, perimtais iš senų senovės, prašalaičių nuomone, visais, kurie nors kažkiek su tuo susiję.
Žinoma, daug lengviau paklusti kitų nuomonei, tačiau geriausia – mąstyti savo galva. Bet pradėti mąstyti reikia arba prieš kažkam atsitinkant, arba jau post factum. Todėl stenkitės savo vaiką pratinti iš pradžių pagalvoti, o tik paskui daryti.
Klastingasis „ne“
Kaip klastingai veikia žodis „negalima“, dauguma tėvų puikiai žino. O štai su „ne“ dar sudėtingiau. Na, nenori mūsų pasąmonė jo priimti.
Bet kurį draudimą mūsų psichika priima priešiškai. Ir kad to paklausytume ir įsiklausytume (o juo labiau – įsisavintume), reikia įdėti daug pastangų ir peržengti per savo asmeninį „nenoriu – nedarysiu“.
Prisiminkite, kaip patys nemėgote draudimų vaikystėje ar dabar – darbe. O vaikams priimti „ne“ – dar sudėtingiau. Todėl ir išeina paskui: tėvai sako „ne, negalima!“, o vaikas nepasiruošęs tai išgirsti, jam makaronai ausyse. Mes sakome „nedaryk“, o jis girdi – „daryk, ir kuo greičiau…“
Su retoriniais klausimais viskas vyksta lygiai taip pat: ir vaikų, ir suaugusiųjų pasąmonei jie sukelia pasipriešinimą, nes reikalingas atsakymas. Iš kantrybės tokie klausimai ypač išveda paauglius: „Aš tau lietuviškai sakau: kodėl?!“
Kas iš to? Pasistenkit klausimus formuluoti taip, kad išvengtumėte „ne“, „negalima“ ir kitų neiginių. Venkite retorinių klausimų. Neironizuokite – vaikai ironijos nesupranta arba jiems tai atrodo kaip aštrus įgėlimas ir lygiai taip pat žeidžia, ypač – paauglius (jiems ir taip sunku savimi pasitikėti). O jei jums vis dėlto tenka sakyti „ne“, darykite tai apgalvotai, motyvuotai.
Kartokite skirtingais būdais
Bet kuri nauja informacija linkusi užsifiksuoti tik trumpalaikėje atmintyje. Ten ji „laikoma“ apytiksliai tris dienas, o paskui arba išblanksta, arba patenka į ilgalaikę atmintį, t.y. įsimenama ilgam.
Į ilgalaikę atmintį informacija patenka, kai:
ji ryški ir emocionali,
kai žmogus ją kartoja, vis prie jos grįžta. Taip smegenims tarsi perteikiama žinutė: „Man to prireiks, tai svarbu, įsimink.“
Idealiu atveju būna taip: išmokai ar sužinojai kažką naujo, tada – pakartok: po trijų dienų, po savaitės – po mėnesio. Ir kartok ar prisimink tai skirtingais būdais: taip įdomiau ir įsimenamiau. Apie vieną ir tą patį – skirtingai.
Nuosekliai, palaipsniui gilinant žinias (įgūdžius, įpročius ir pan.) ir vis grįžtant prie to, kas jau išmokta, įsisavinta – taip reikia elgtis ir su paprastais dalykais, ir su sudėtingais. Vaikas auga, bet taisyklės nesikeičia. Jos tik pasipildo ir plečiasi, atsiranda naujų punktų, naujų posūkių, tačiau tikslas tas pats – kalbėti, susikalbėti, išmokti.
Pagal užsienio spaudą parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą