Kartais gali padėti, retkarčiais – ne. Jeigu vaikai nuo mažens mato savo tėvų specialybių ypatumus, tai gimdytojų profesijos jiems gali tapti labai įdomios. Palyginę su kitomis sritimis, jie noriai renkasi tokią pačią, kaip ir jų tėvai, ypač jei pastarieji mėgsta savo darbą bei sėkmingai dirba. Arba atvirkščiai, gerai pažinodamos gimdytojų specialybių ypatumus, atžalos augdamos pamato, kad joms labiau tiktų kitokia veikla, domisi ir atranda kitų įdomių profesijų.
Neretai mažamečiai vieną dieną nori būti gydytojais, po savaitės – jau gaisrininkais, vėliau susižavi pardavėjų darbu. Kokiais būdais galima skatinti vaiką suvokti tai, ko jis iš tiesų nori, kam yra gabus?
Labai suprantama ir natūralu, kad mažamečių norai bei susižavėjimai nuolatos keičiasi. Jie labai imlūs įspūdžiams, smalsūs ir greitai susižavi. Labiausiai mažamečiams imponuoja žmonės, dirbantys smagioje, patinkančioje aplinkoje, pavyzdžiui, atrakcionų prižiūrėtojai arba skanėstų pardavėjai. Dažnas ikimokyklinukas pasvajoja, kaip būtų gerai dirbti ledų pardavėju. Dar mažamečiams labai patinka žmonės, dirbantys visiems aiškiai matomus ir suprantamus gerus darbus, išskirtinai atrodantys, gelbėjantys kitus, drąsūs, darantys tvarką, vilkintys gražias uniformas, tarkime, gaisrininkai, policininkai, gydytojai. Tėvams į besikeičiančius vaikų susižavėjimus patartina reaguoti supratingai, domėtis jų norais, kalbėtis apie tai ir neslopinti jų užsidegimų.
Mokyklinukams rekomenduojama sudaryti galimybes pamatyti kuo daugiau skirtingų darbo vietų, pažinti įvairių profesijų žmonių, jų darbo aplinkos ypatumų. Svarbu stebėti augantį vaiką, besiformuojančią jo asmenybę, charakterio ypatumus, stipriąsias bei silpnąsias puses ir pagal tai padėti pasirinkti tinkamiausias profesines sritis būsimam darbui bei saviraiškai.
Kokio amžiaus vaikui gali susiformuoti aiškus noras kryptingai siekti vienos profesijos?
Tvirtas ir ilgalaikis noras siekti vienos profesijos gali atsirasti įvairiame amžiuje – kuo vyresnis vaikas, tuo tikimybė didesnė. Pasitaiko atvejų, kad 13 m. paauglys apsisprendžia, tačiau dažniau tokius tvirtus sprendimus priima vyresni paaugliai. Vis dėlto gana daug moksleivių netgi baigę mokyklas vis dar nežino, kuo norėtų būti, kokį darbą dirbti, kur toliau studijuoti. 18–19 m. jaunuoliams apsispręsti yra sunku, ypač kai žmonių darbinis amžius tik ilgėja. Juk šis sprendimas gali būti maždaug 40–50 m. į priekį. Šiais laikais, kai taip sparčiai keičiasi gyvenimo būdas, sunku numatyti, kaip tos dabar jaunuolių pasirinktos specialybės atrodys po kelių dešimtmečių, koks bus darbo pobūdis ir poreikis. Patartina vaikus pratinti prie minties apie pokyčius, kad išmoktų lankstumo, prireikus išdrįstų ieškoti kito darbo, keisti specializaciją, nepaisant amžiaus.
Kaip vyresniam vaikui tvirtai ir aiškiai išsakyti savo norus tėvams ar giminei, kurie nusprendė: „Giminėje nėra teisininko. Tad Jonukas juo būtinai ir bus“?
Jaunuolis tvirtai ir aiškiai savo norus išsakyti tėvams, giminei gali tik tuomet, kai pats žino, kokią specialybę nori pasirinkti. Jeigu nežino, giminės siūlymai bei įžvalgos gali būti labai naudingi. Vieni Jonukai, paklausę giminaičių ir jų deleguoti į tam tikrą profesiją, sėkmingai randa joje sau patinkančią specializaciją. O kiti, paklusę giminės norams, vėliau toje specialybėje jaučiasi kaip sėdintys ne savo rogėse, neturi tai profesijai polinkio ir tinkamų savybių. Labai sveikintina, jeigu išdrįstų keisti jiems netinkančius arba nepatinkančius dalykus, ieškotų bei surastų, ką ir kaip gyvenime reikėtų veikti.
Kaip tėvams įsiklausyti į mokyklinio amžiaus, paauglių norus ir nebrukti savo neišsipildžiusių profesinių svajonių?
Įsiklausyti įmanoma kalbantis su vaikais apie jų požiūrį, norus, lūkesčius, nuogąstavimus, stengiantis juos suprasti, matyti, girdėti. Galima atžalai padėti patyrinėti, kam ji gabi, kiek jos siekiai ir planai yra tinkami bei realūs įgyvendinti.
Kalbantis labai svarbu atsižvelgti į vaiko amžių ir jo raidos periodo ypatumus. Pavyzdžiui, ankstyvoje paauglystėje, ypač merginoms, būdinga žavėtis populiariais atlikėjais, aktoriais, norėti būti garsiomis žvaigždėmis. Vaikinai dažniausiai nori tapti milijonieriais, direktoriais, klestinčiais verslininkais – būti žinomi, mėgstami ir žavūs. Paaugliai vis dažniau nori uždirbti daug pinigų. Jeigu tai paskatina muzikuoti, vaidinti, tapyti, kurti, rūpintis savo sveikata bei išvaizda, puiku. Tai natūralus asmenybės formavimosi etapas, todėl nereikia daug ginčytis ar norėti įrodyti paaugliui realistiškesnes pasaulio tiesas. Vėliau, vidurinėje ir vėlyvojoje paauglystėje, galvojant apie savo profesinę ateitį labiau pasireikš ne vien noras būti žinomam, turtingam, populiariam, bet ir gilesni, brandesni dalykai.
Šiuolaikinėje visuomenėje klausimas apie gyvenimo vertybes ir jų formavimąsi yra labai diskusinis bei kintantis. Kiekvienam žmogui esminis klausimas turi būti šis: kas turėtų būti pagrindinė atspara jaunuoliui ieškant savo kelio – ar noras suteikti prasmę gyvenimui nuveikiant gerų darbų, ar radimas kuo lengvesnio būdo uždirbti daug pinigų? Jeigu žmogus sutaria su savimi ir aplinka, įsiklauso į gyvenimo ar likimo jam siunčiamus ženklus, tuomet intuityviai pažįsta bei atranda, kaip ir ką reikia daryti. Kartais žmonės pasakoja, kad susiduria su nežinia, tačiau taip susidėlioja aplinkybės arba jie paklauso aplinkinių patarimų. Iš kartos į kartą žmonijos perduodamas filosofinis gyvenimiškas klausimas – kiek esame laisvi spręsti bei nuspręsti patys ir kiek mus vedžioja dieviškieji likimo takai bei saitai.
Kartais vyresni vaikai, besimokydami nemėgstamų mokomųjų dalykų, sako, kad yra jiems negabūs, jog šie dalykai juos vargina ir pan. Ar išties nereikėtų atžalų versti mokytis to, ko jos nenori, o gal tai – tik laikina užgaida?
Mokantis vaikui didesnę laiko dalį turi būti įdomu. Jeigu tam tikri dalykai labai nepatinka ir sunkiai sekasi ilgesnį laiką, patartina kreiptis į specialistus bei ištirti pažintinius ir mokymosi gebėjimus. Natūralu, kad kiekvienas mokomasis dalykas susideda iš mažiau ir daugiau patinkančių temų. Daug kas priklauso ir nuo mokytojų gebėjimo sudominti, paskatinti mokytis.
Bazinių dalykų mokymasis visiems yra privalomas ir reikalingas. Kitaip vaikas ir nepamatys, kurioje srityje jam sekasi, kas labiau tinka. Mokymo programos Lietuvoje nuolatos tobulinamos, vyresnių klasių moksleiviai gana lanksčiai gali rinktis mokymosi dalykus. Kad ir kokius jau tikslingiau pasirinktus dalykus jie mokytųsi ar vėliau studijuotų universitete, tai plečia akiratį, ugdo gebėjimą pažinti, analizuoti, apibendrinti, ieškoti sąsajų, giliau bei plačiau mąstyti.
Kaip atskirti, kam vaikas yra visiškai negabus, o kada šiek tiek pritingi?
Visiškai negabių vaikų nebūna! Pritingi visi, tik vieni daugiau, kiti – mažiau. Gali būti, kad vaiko gebėjimai įvairiose srityse labai nevienodi. Tuomet vieni dalykai arba užduotys sekasi puikiai, kiti – itin sunkiai. Būna situacijų, kai vaikas patiria stresą, emocinę įtampą, būna liūdnas, neturi jėgų ir noro mokytis, užsiimti užklasine veikla. Nesuprasdami tokios jo būsenos, suaugusieji kartais klaidingai mano, kad vaikas tingi, todėl jį bara, priekaištauja, kelia daug reikalavimų. Tėveliams siūloma kreiptis konsultacijos į specialistus visais jiems kylančiais klausimais dėl vaiko auklėjimo ar reagavimo į esamus sunkumus taktikos.
Tėvai neįsiklausė į vaiko norus siekti kitos profesijos. Kokie šios situacijos privalumai ir trūkumai?
Jeigu vaikas užsispyręs ir, nekreipdamas dėmesio į tėvų norus arba lūkesčius, pasirenka norimą profesiją, pastarieji, matydami, kad atžalai sekasi, patinka, bėgant laikui nurims bei susitaikys su mintimi, jog taip turėjo būti. Jeigu atžalai nesiseks, yra pavojus, kad gimdytojai jai nuolatos primins, kad be reikalo neklausė jų patarimų.
Vaikui renkantis profesiją, tėvams svarbu išsakyti savo nuomonę, pateikti siūlymus, bet leisti pačiam apsispręsti. Svarbu palaikyti, padrąsinti jauną žmogų ieškoti, nekelti per didelių reikalavimų. Kartais tenka padėti koreguoti lūkesčius tiek jaunuoliams, tiek ir jų tėvams arba mažinti perfekcionizmą ir pan. Džiugu, kai jaunas žmogus, pradėjęs dirbti, ir toliau lieka smalsus, kūrybingas, nori įgyti patirties bei tobulėti darbe.
Įdomu
· 2015 m. LAMA BPO duomenys rodo, kad universitetuose populiariausia specialybė – medicina (860 stojančiųjų, į odontologiją – 261, į veterinariją – 177). Itin dažnai pirmoje vietoje pasirenkama ir teisė (412), ekonomika (196), informacinės technologijos (331). Tarp stojančiųjų į kolegijas dažniausiai pirmu numeriu buvo nurodoma kosmetologija (340 stojančiųjų, į grožio terapiją – 90), antroje vietoje – bendrosios praktikos slauga (309 stojančiųjų). Labiausiai rinkoje trūksta programuotojų ir informacinių technologijų specialistų.
· Apklausos rodo, kad 50 % 9–10 klasių moksleivių tėvai palieka visišką laisvę renkantis profesiją.
· Švietimo įstaigose per metus konsultuojama tik 1–2 % mokinių.
· Apklausos rodo, kad 8 iš 10 tėvų, kurių metinės pajamos siekia 80 000 Eur, tiki, jog jų vaikai baigs aukštąjį mokslą. Tuo tiki mažiau negu pusė gimdytojų, uždirbančių apie 32 000 Eur kasmet.
© „Prie kavos“
Palikti komentarą