Gyvenime susiduriame su amžina problema – kartų bendravimo sunkumais. Kai buvome vaikai, sunkiai susikalbėdavome su tėvais, seneliais, kai suaugome ir turime savo vaikus, nerandame bendros kalbos su jais. Taigi vyresni nesupranta jaunesnių ir atvirkščiai.
Ir kokia situacija mūsų gyvenime dabar? Mūsų neklauso vaikai, o mes jų nesuprantame. Tiek tėvai, tiek ir vaikai laiko save teisiais. Verta panagrinėti, kodėl taip yra, kodėl mes nesuprantame savo vaikų, o jie – mūsų.
Šioje situacijoje visų pirma verta paminėti svarbų momentą – vaikai musų klausytų ir suprastų, bet visų pirma mes turime juos suprasti. Kaip tai padaryti? Labai svarbu ir tiesiog būtina savo vaikams skirti kuo daugiau dėmesio. Jie yra mūsų kūrinys, jie yra mūsų ateitis, jie – mūsų gyvenimo esmė ir prasmė. Po savęs gyvenime mes paliksime tik savo vaikus. Jie tarsi mūsų egzistencijos tąsa. Tad į savo vaikus, jų gyvenimą, jų norus ir poreikius reikia žiūrėti labai atsakingai. Jei vaikas kažką sako, atidžiai į tai įsiklausykime, jeigu mūsų vaikas kažką daro, stenkimės išsiaiškinti, kodėl taip daro, kam jam to reikia ir pan. Mes turime klausyti, klausyti ir dar daug kartų įsiklausyti į savo atžalų žodžius. Nėra bereikšmių žodžių, minčių ar veiksmų, visa tai be galo svarbu.
Vaiko reikalai negali būti antroje ar trečioje vietoje. Visi reikalai yra vienodai svarbūs. Tiek jūsų, tiek ir jūsų vaiko gyvenimas yra lygiaverčiai. Mūsų kasdienybėje yra labai svarbių dalykų: darbas, rūpesčiai ir t.t. Tačiau lygiai taip pat yra svarbus ir vaiko pasaulis, jo gyvenimas, jo norai. Vaikai taip pat turi savo rūpesčių, problemų, norų ir svajonių. Stenkimės pastebėti ne tik tai, ką vaikas padaro blogai, nepamirškime jį pagirti už gerus poelgius. Pastebėkime ir pozityvias puses. Tiesiog priimkime savo vaiką tokį, koks jis yra, – su privalumais ir trūkumais.
Dažnai girdime iš suaugusių, jog jie daug dirba, rūpinasi šeima, jos gerove, vėlai grįžta namo ir neturi pakankamai laiko savo vaikui. Ką belieka patarti? Suplanuokite savo gyvenimą taip, kad laiko užtektų be galo svarbiam žmogui – jūsų vaikui. Niekas gyvenime negali būti svarbiau už jūsų dukrą ar sūnų. Jeigu mes nekreipiame dėmesio į tai, tokiu atveju nereikia daug tikėtis ir iš savo vaiko – kad jis jus supras, klausys, padės jums.
Taigi, kai jūsų vaikas neklauso, blogai mokosi, nenori eiti į mokyklą, gaunate nusiskundimų iš mokytojų, nesutaria su draugais, gerai pagalvokite, ar pakankamai domitės jo gyvenimu, ar skiriate tiek dėmesio, kiek jis reikalauja.
Labai dažna problema – mokymosi motyvacijos nebuvimas. Tai pagrindžiama tuo, jog vaikui pamokų metu atsibosta, jam neįdomu ir t.t. Ir galų gale visa kaltė bus suversta mokytojams, mokyklai. Iš tiesų, taip, vaikams mokykloje dažnai nuobodu ir neįdomu. Mokymas, vaiko ugdymas vyksta ne tik mokymo įstaigose. Dažnai šeima lieka nuošalyje, užkraudama visą mokinimo naštą mokyklai. Mes pamirštame, kad pagrindinė vieta, kurioje vaikas yra ugdomas, – šeima. Neskiriame pakankamai laiko, energijos ir jėgų tam, kad vaikas susidomėtų mokslais, kad suvoktų, jog tai yra svarbu. Ir svarbu bus tada, kai vaikas matys, jog jo tėtis ir mama taip pat mokosi, nes kažko mokytis, tobulinti save galima visą gyvenimą. Kai prieš akis bus tinkamas pavyzdys, kai vaikas matys, jog didžiausi jo gyvenimo autoritetai – tėtis ir mama – mokosi, mokymosi motyvacijos problema sumažės iki minimumo arba apskritai išnyks.
Kad suvoktume, kiek vaikui reikia dėmesio, reikia tiesiog į jį įsiklausyti, būti su juo, skirti jam laiko, kalbėtis, klausti, ko jam trūksta, nes viskas tiek mūsų, tiek ir mūsų vaiko gyvenime yra svarbu. Būtinas visavertis tarpusavio ryšys. Kai vaikas suvokd, kad jis yra svarbus savo tėvams, yra jų mylimas, tada jis ims lengviau suprasti jus, o jūs – jį. Ir atsiras tai, ko mūsų gyvenime dažnai trūksta, – tarpusavio supratimas.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą