Septyniolikos metų merginą, kurią vos sulaukusią paauglystės, motina vertė užsiimti prostitucija, uždarome socializacijos centre – antrą kartą baudžiame nuskriaustą vaiką. Vis dar nenorime girdėti vaikų balsų pasirenkant globėjus, juos laikome suaugusiųjų nuosavybe, o Vakarų šalių pagarba vaiko autonomijai atrodo gąsdinanti tradicija. Su specialiųjų poreikių vaikais dirbančios, nuoseklų globėjų palaikymą kuriančios, tarpininkauti į užsienį išvykstančioms ir prie kitokios vaiko auginimo kultūros prisitaikyti mėginančioms šeimoms bandančios organizacijos „Žiburio fondas“ direktorė Kristina Stepanova neatmeta minties, kad emigrantams praverstų specialūs kursai. Sužinoję, kokios vaiko priežiūros ir auklėjimo taktikos laikosi norvegai, anglai, vokiečiai ar kitų šalių žmonės, lietuviai jaustųsi tvirčiau.
Lietuviai kaip visuomenė dar tik pratinasi prie minties, kad vaikas nėra suaugusiųjų nuosavybė, priimant svarbius su juo susijusius sprendimus, verta žiūrėti per mažo žmogaus poreikių prizmę. Bando surasti tinkamiausią modelį „nereikalingiems“ institucijose gyvenantiems vaikams perkelti į šeimas, padrąsinti globėjus, kad pasiėmę išbandymų patyrusį vaiką jie neliks vieni. Prisibijo kitose šalyse įprastų vaiko auginimo tradicijų, išvykę ne visada išdrįsta prašyti pagalbos, susipainioja tarpkultūriniuose skirtumuose ir pridaro klaidų. Pasak Lietuvos organizacijas, dirbančias vaikų ir šeimų gerovės srityje, Norvegijos lietuvių bendruomenę ir vaiko gerove besirūpinančios organizacijos „Voksne for barn“ vadovę Randhi Talset susitikti pakvietusios K. Stepanovos, reikia siekti skirtingai vaikais besirūpinančių sistemų susikalbėjimo.
Vaikų gerove besirūpinančių organizacijų susitikime viena pagrindinių išsakytų minčių buvo ta, kad skiriasi norvegų ir lietuvių požiūris į vaiko autonomiją. Norvegai jį taiko ir skyrybų atveju, kai vaiko, o ne kažkurio iš tėvų gerove rūpinamasi pirmiau. Pas mus vaikas tarsi labiau priklauso nuo tėvų, netgi paslaugos, išmokos vaikui, kaip minėjo vienos tėvų organizacijos atstovė, suvokiamos kaip šeimos biudžeto dalis, o ne konkrečiai jo poreikiams skirti pinigai.
Susitikimo kontekste išryškėjo du probleminiai klausimai – mes kaip visuomenė nemokame priimti, kad vaikui reikia papildomos pagalbos, kai jis auga ir vystosi, pamirštame, kad ir tėvai, ir darželio auklėtojai, mokytojai kaip ugdytojai turi būti šalia. Pas mus vaikas vis dar laikomas suaugusiųjų nuosavybe, kaip jie pasako, taip jis ir turi daryti, nes „yra mažas ir daug ko nesupranta“. Skandinavų, kitos Vakarų šalys, pavyzdžiui, Vokietija, pripažįsta, kad kai mes kalbame apie vaiką ir su juo susijusius sprendimus, turime klausti dviejų klausimų: kaip tai paveiks vaiką šiuo metu ir kokią įtaką turės jo ateičiai. Žiūrima per vaiko prizmę.
Kai lietuvių šeimos išvažiuoja gyventi į Norvegiją, problemų atsiranda ne tik dėl to, kad mūsų požiūris į vaikus kitoks – dar turime aukštą toleranciją smurtui, suduoti vaikui, pasakyti, kad jis kvailas, nemokša, atrodo normalu. Yra ir daugiau kultūrinių skirtumų, pavyzdžiui, rengiame vakarėlį, per kurį vartojamas alkoholis, normalu, kad aplink bėgioja vaikai. Norvegai tokiu atveju vaikus palieka pas senelius arba randa kitų prižiūrinčių žmonių.
Noriu pabrėžti, kad iš esmės negalime nei labai girti vienos sistemos, nei labai peikti kitos, tiesiog turime suprasti kultūrinius skirtumus. Manau, Norvegijai galbūt irgi trūksta tarpkultūrinio jautrumo, supratimo, kad dvidešimt–trisdešimt metų vienaip gyvenę žmonės atvažiuoja į visiškai naują aplinką, kuri kelia kitų reikalavimų, jiems reikia pasiruošti, kaip elgtis. Kalbėjome su Oslo lietuvių bendruomenės atstovais, jie sako, kad kartais, kai šeimos išgirsta, kad jomis susidomėjo vaiko teisėmis besirūpinantys specialistai, atsiranda daug netinkamo elgesio ir nenoro bendradarbiauti, nes žmonės tiesiog išsigąsta ir iš baimės pridaro kvailų dalykų. Santykių jautrumą reikėtų stiprinti.
Aptarėte ir kitą jautrų dalyką, perėjimą nuo vaikų globos institucijose prie globos šeimose modelio. R. Talset minėjo, kad Norvegijoje 40 proc. į globėjų šeimas patekusių vaikų atvyko turėdami psichikos sveikatos problemų, institucijose tokių – 70 proc. Perėjimas nuo globos institucijose prie globos šeimose veiksmingas, tik įdomu, kaip patys vaikai tai suvokia?
Suaugusieji apskritai dažniausiai nusprendžia už vaikus.
Bendraujame su institucijomis, važinėjame po savivaldybes – neseniai buvome Utenoje, Šeimos ir vaiko gerovės centro direktorė pasakojo, kad vaikai ateina ir klausia, gal suradote mums globėją? Vaikas, nors ir traumuotas, sukūręs teigiamą, šiltą santykį, turi galimybę pasveikti, iš naujo išmokti pasitikėti aplinkiniais, iš naujo mylėti.
Globėjų šeimose pagalba turi būti nuosekli, jeigu neužtikrinsime, kad jiems bus teikiama finansinė parama ir socialinių globėjų priežiūra, niekas nenorės imti paauglių. Visi nori mažesnių, 3–5 metų vaikų, su paaugliais bijo iššūkių – tai visiškai natūralu. Man neramu, jei bus orientuojamasi tik į išmokų globėjams didinimą, tai bus vienas nesėkmingiausių deinstitucionalizacijos modelių.
Perėjimo prie globėjų šeimų modelio laikotarpis sudėtinga, bet būtina alternatyva. Pasakojote apie septyniolikametę, kurią, sulaukusią dešimties, išprievartavo, paskui mama ją pardavinėjo seksui. Mergina pradėjo vartoti alkoholį, turėjo suicidinių minčių, galiausiai atsidūrė socializacijos centre. Pasakėte, kad nuskriaustą vaiką visuomenė tarsi dar kartą nubaudė. Kalbant apie tai, kad globėjai nenori iššūkių, galbūt Lietuvoje nelabai atsirastų norinčių globoti tokią paauglę?
Jeigu žmonės, pasiimdami tokią mergaitę globoti, žinos, kad yra socialinis globėjas, kuris pas juos atvažiuos nuolat, tarkime, kartą per savaitę, aptars, kaip jai sekasi, ir specialistų, kuriems galima skambinti nors ir vidurnaktį, tikiu, norinčių globoti atsirastų greičiau. Kalbamės su globėjais, žmonės sako, kad drąsiau paimtų vaikus, jei jaustų, kad šalia visada yra pagalba.
Mačiau, kad kai kurios tėvų organizacijos labai priešinosi socialinių globėjų idėjai, sakydamos, kad taip norime perkelti į Lietuvą Norvegijos modelius, daryti verslą iš vaikų. Tada aš pasakoju pavyzdį apie septyniolikametę paauglę, nes kyla klausimas – kur tą vaiką padėti? Ji neturėtų būti socializacijos centre, išprievartautas ir nuskriaustas vaikas neturėtų būti nubaustas už tai, kas su juo nutiko, – stiprų argumentą turi K. Stepanova, kuri su bendraminčiais, laukdama valstybės sprendimo dėl socialinių globėjų rengimo finansavimo, daro pilotinį projektą su penkiomis globėjų šeimomis ir vaikais – pasiryžę rūpintis vaiku žmonės sulauks kasdienės specialistų pagalbos, bus prižiūrimi.
Čia svarbus ir kitas klausimas – kaip rasti specialistus, kuriais pasitikėtų vaikai?
Grįžtame prie klausimo, kaip žiūrime į vaiką. Kai dirbame su globėjų šeima, stengiamės, kad vaikas irgi dalyvautų sprendimuose, kokių paslaugų jam ir šeimai reikia, sudaryti sąlygas kalbėti, kaip jaučiasi, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi. Nes dabar iš specialistų būna daug moralizavimo, vaikų nuvertinimo.
Darėme tyrimą socializacijos centruose, klausėme vaikų, ko jiems reikia, kad gyvenimas pasitaisytų. Vaikai sakė, kad jie dažnai prieštarauja ir netinkamai elgiasi su specialistais, nes niekas jų neišklauso, neparodo pagarbos: visi arba šaukia, arba moralizuoja, vadina niekam tikusiais.
Stengiamės parodyti, kad vaikas lygiavertis suaugusiam žmogui, kai priimami sprendimai, susiję su jo gyvenimu ir jausmais.
Ko reikia vaikams? Ar jie į globą turi tokį pat požiūrį kaip suaugusieji? Kalbant apie deinstitucionalizaciją, kartais suaugusieji į ją žiūri labai optimistiškai – staiga visi išsidalys vaikus, globos namuose jų nebeliks, arba, atvirkščiai, pesimistiškai. O vaikai? Ar jie nori bet kokia kaina likti savo šeimose, kaip reaguoja į globėjus?
Vaiko teisių konvencija sako, kad visos priemonės pirmiausia turi būti skirtos tam, kad padėtume biologinei šeimai tinkamai rūpintis vaiku. Tikrai nėra nuostatos, atitinkančios pas mus sklandančius mitus, – vaikas pasiskundė, kad jam liepė išnešti šiukšles, ir valstybės institucijų specialistai jį paėmė.
Valstybė turi sutelkti visas priemones, kad padėtų šeimoms. Bet tokiu atveju, kai vaikas pačios mamos parduodamas seksualinėms paslaugoms, arba – dirbome su dviem mergaitėmis, kurių mama buvo priklausoma nuo narkotikų, jos sugyventinis pradėjo priekabiauti – vaikams kyla grėsmė sveikatai ar net gyvybei, neturėtų būti ilgai svarstoma. Šeimai reikėtų ieškoti būdų padėti, bet vaikai pačiu grėsmingiausiu momentu turėtų būti saugioje vietoje.
Reikia atskirti nepagrįstas baimes, kad vaikas paimamas dėl menkniekio, kai šalia mūsų vyksta žiaurūs dalykai, ir kartais uždelsiama padėti – jeigu moteris pusantrų metų sugeba pardavinėti savo dukrą seksualinėms paslaugoms, kažkas negerai su vaiką turinčia apsaugoti sistema.
Būtų ideali situacija, jeigu visiems paliktiems vaikams atsirastų globėjai. Kalbame apie tai, kad reikėtų padidinti jiems išmokas, greičiau spręsti su globa susijusias bylas teismuose, bet problema yra ta, kad vieni globėjai gali nesusitvarkyti: traumuotiems vaikams pirmiausia reikia padėti pasveikti. Be specialistų pagalbos jie gali būti grąžinami atgal, klausimas – kur atgal, jei ketiname uždaryti institucijas? Tai, ką naujo kuriame, negalime kurti chaotiškai, negalime mėtyti vaikų kaip šuniukų.
Pas mus yra netinkama nuostata, kad ieškome globėjams vaikų, iš tiesų turėtume vaikams ieškoti globėjų, vertinti šeimas, kokius jų poreikius šios galėtų patenkinti.
Vaikų balsų tokiais atvejais nelabai girdime. Tarkime, ta mergaitė, kurią skriaudė, turi išeiti iš globos namų. Jai surado profesinę mokyklą, į kurią eiti ji nenori, – sako, ten berniukai mane žemina, vadina kekše, bet suaugusieji manęs negirdi, viskas nuspręsta. Mes kalbame, kad padedame vaikui, jis pats kaltas, kad nenori mokytis, negirdime, kodėl tai vyksta. Viskas nuspręsta, sutvarkyta.
Apskritai kartais apkaltiname vieni kitus ir viskas tuo pasibaigia. Nenorėčiau, kad lietuvių šeimos jaustųsi neįgalios, turime teisę daryti klaidų, negimstame mokėdami tobulai auklėti vaiką. Turime atprasti bijoti prašyti pagalbos. Turėtume atsiriboti nuo jausmo, kad jeigu tavimi susidomi institucijos, tarnybos, būsi baudžiamas.
Galbūt tikrai tokiu atveju išvykstantiems su vaikais tėvams praverstų kursai, kurie padėtų geriau pažinti kitų šalių sistemas, paaiškinimai ir apie darželių sistemas, ir apie vakarėlių kultūrą?
Tai galėtų būti vienas iš būdų padėti, tikiuosi, turėsime galimybę. Tobula situacija – kursai tėvams, kurie ruošiasi išvykti, ir, pavyzdžiui, Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyboms, kad jos suprastų tuos žmones. Tuo pačiu tėvai kalbėtų, kokios pagalbos jiems reikia, ką norėtų sužinoti.
Pas mus, jeigu nenueini į tėvų susirinkimą mokykloje, nieko neįvyksta, gal paskambina auklėtoja pasiteirauti. Norvegijoje visiškai kitokios nuostatos, mokyklos atstovai pasidomės, kas atsitiko.
Ten apskritai vaikui skiriama daug dėmesio, bet ir gyvenimo kokybė kitokia. Turbūt prisimenate garsų tyrimą, kad lietuviai tėvai su vaikais praleidžia 7 minutes per dieną – manau, ne dėl to, kad jų nemyli. Pati dariau tyrimą krizės laikotarpiu, kai dar dirbau organizacijoje „Gelbėkit vaikus“: tuo metu daug tėvų turėjo susirasti papildomų darbų. Taip auga stresas, nerimas, kaip išlaikyti šeimą, laiko vaikams mažėja, nes tėvai nuolat dirba, kad galėtų juos pamaitinti, išleisti į mokyklą. Visos problemos kompleksinės, turime nustoti dėl jų kaltinti vieni kitus ir tartis, ką daryti kaip pilietinei visuomenei.
Požiūris į vaiką dar turi mitų, trūksta švietimo apie vaiko teises – kai pradedu apie tai kalbėti, šimtu procentų gaunu atsakymą: vaikai per daug žino apie teises ir per mažai apie pareigas. Dalyvavau tyrime, kur vaikų buvo prašoma išvardyti, kokias jie žino savo teises. Vaikai sugebėjo prisiminti teisę lankyti mokyklą ir mokytis, būti apsaugotam nuo smurto, keli – teisę į sveikatą, vienas kitas paminėjo teisę būti mylimiems. Vaiko teisių apsaugos konvencijoje vaiko teises apibrėžia 54 straipsniai, vaikai žinojo tik kelis aspektus.
Mes vaiko teises suvokiame kaip sąrašą reikalavimų, kuriais jie gali pamojuoti suaugusiesiems prieš nosis. Tai netinkama nuostata, nes turimi omenyje mechanizmai, kuriuos sukuria ir užtikrina valstybė, kad vaikas galėtų augti sveikas ir laimingas, tobuliausiu atveju savo šeimos aplinkoje. Kaip visuomenė dar neturime vaiko teisių supratimo, kad teisės yra valstybės įsipareigojimai, o netinkamas vaikų elgesys – ne jų teisių pasekmė. Vaikai galbūt elgtųsi gražiau, jeigu išmokytume juos gerbti suaugusiuosius patys gerbdami savo vaikus, perlipdami savo nuostatas, kartais įskaudintą ego, leisdami jaustis visaverčiais šeimos nariais.
Rugilė Audenienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą