Kai stebime mažučius vaikus, dažniausiai matome, jog jie turi didelę motyvaciją veikti, tyrinėti, atlikti darbelius ir t.t. Tačiau vėliau neretai pastebime, jog ji kažkur pradingsta, vaiką reikia ,,stumti“ kažką daryti, įrodinėti, prašyti… Neretai tėveliai ir kreipiasi su klausimu, kodėl jų vaikas taip nenoriai imasi jam svarbių veiklų. Kas nutiko? Kur dingo vaiko noras ir pasiryžimas? O gal tai išvis nebuvo atsiradę?
Šiame straipsnyje apžvelkime pagrindines priežastis, kas griauna vaiko motyvaciją, kaip mes patys to nenorėdami imame ją žudyti.
Pirmoji ir bene svarbiausia priežastis – vaikas ima bijoti suklysti (dažnai pats to sąmoningai nesuprasdamas). Jis lyg sako ,,geriau išvis nedarysiu, nei būsiu nevykėlis“. Kaip gi tai atsiranda?
- Kai skatiname tik vaiko rezultatą. Norėdami, kad vaikas kuo greičiau išmoktų vieną ar kitą dalyką, mes dažnai pastebime tik galutinį vaiko rezultatą, jį pagiriame arba parodome, ko dar trūksta, jog vaikas tai pasiektų. Tačiau pagalvokime kaip jaučiasi vaikas, kuris stengiasi tai atlikti, tačiau jam nepavyksta? Jis jaučiasi nusivylęs savimi… šis jausmas yra labai nemalonus ir vaikas ima ieškoti būdų, kaip nuo jo pabėgti. Tada jis ima tiesiog nebesistengti arba visai nedaryti tam tikros veiklos (,,juk tuomet nesijausiu nevykėlis!“).
Ką galėtume daryti, jog to išvengtume? Kuo dažniau pastebėti patį vaiko procesą, vaiko pastangas, stipriai jį pagirti už tai, padėkoti. Jei vaikas stengsis ir bus įsitraukęs į veiklą, tikrai išmoks ir įvaldys bet kurį įgūdį!)
- Pernelyg griežtai vertiname rezultatą. Nepaisant to, jog svarbiausia yra vertinti vaiko veiklos procesą, mes pastebime ir jo veiklos rezultatą. Tačiau neretai nutinka taip, jog mes norime, jog vaikas vieną ar kitą dalyką išmoktų greičiau, darytų geriau nei leidžia jo galimybės, tuomet pernelyg daug tikimės iš vaiko, o jo pasiektą rezultatą nuvertiname. Kaip ir pirmuoju atveju vaikas pasijunta,,nevykėlis“ ir vis mažiau nori įsitraukti į veiklą.
- Lyginame vaiką su kitais. Dar mano vaikystėje populiarus auklėjimo būdas buvo lyginimas su kitais. Taip buvo tikimąsi, jog vaikas norės ,,pasitempti“. Tačiau šis įprotis yra išties žalingas. Jis skatina žemą savivertę, neigiamą konkurenciją, pavydą bei visai nedidina motyvacijos… Kaip jaučiasi vaikas kuris yra lyginamas su kitais? ,,Tai mamos draugės vaikas mamai yra geresnis nei aš“, ,,Mamytė norėtų kitokio vaiko bei aš“, ,,Aš esu nevykęs, nes Jonas tai puikiai daro, o man niekaip nepavyksta“, ,,Mama mane mylės tik kai būsiu toks kaip Jonas“ ir pan. Be to, jog tai kuria prastą vaiko savijautą, vaikas ima išvis bijoti užsiimti ta veikla, kadangi nenori ir vėl pajusti pažeminimo.
Vienintelis žmogus su kuriuo galime lyginti vaiką – yra jis pats. Ir tai išties gali būti puiki motyvacinė priemonė! Pvz. ,,vakar tu perskaitei dvi eilutes, o šiandien jau keturias! Šaunuolis, puikiai padirbėjai!“ Vaikas girdėdamas pozityvų grįžtamąjį ryšį tikrai norės stengtis vis labiau.
- Per daug padarome už vaiką. Kartais taip nutinka, jog mes neturime kantrybės ar laiko laukti kol vaikas pats savarankiškai atliks tam tikrą veiką ir puolame jam į pagalbą. Kartais taip norime padėti vaikui, o kartais patys sau. Tačiau kas nutinka, kai veiklą vaikas jau gali atlikti pats, tačiau mes imame daryti už jį? Turbūt dažnai nesusimąstome, jog tai griauna vaiko savivertę, vaikui formuojasi jausmas ,,aš turbūt esu nevykęs, jei mama/tėtis/mokytoja ir t.t. mano, jog negaliu to padaryti pats. O kaip jau pamatėme žema saviverte labai susijusi su žema motyvaciją. Vaikui po truputį ima formuotis jausmas ,,aš vistiek to nepadarysiu taip gerai kaip kiti, tad geriau išvis nedarysiu“. Vaikas to samoningai nesupranta, tačiau vis labiau ima tolti nuo įvairių savarankiškų veiklų.
- Užduotis vaikui per sunki pagal jo individualius gebėjimus. Neretai viena ar kita veikla užsiimti vaikui siūlome, nes ,,jo amžiaus vaikai tai daro“, ,,jis jau tą turėtų mokėti“ ir pan. Tačiau labai svarbu stebėti, ar veikla nėra vaikui per sunki pagal jo individualius gebėjimus. Jei užduotis vaikui bus per sunki ir mes norėsime, jog jis ją atliktų prieš tai neišmokus reikalingų įgūdžių, vaikas vėlgi atsiribos nuo tos užduoties, nes ,,geriau visai nedarysiu, nei būsiu nevykėlis“.
Savo praktikoje dažnai matau, kaip vaikai, įveikę baimę suklysti, iš naujo atranda savyje motyvaciją, ar užsiaugina ją dar didesnę. Pagalvokime, ar bendraudami su savo vaikučiais, nedarome to, kas griautų jų motyvaciją?
Svarbu suprasti, jog susigrąžinti ar padidinti motyvaciją yra netrumpai trunkantis procesas, tačiau veikdami sistemingai ir pakankamai ilgą laiką, tikrai pamatysime rezultatus.
Kitame straipsnyje aptarsiu kitas priežastis, kodėl vaikai praranda motyvaciją.
Iki malonaus!
Vaikų psichologė Milda Karklytė
Informacinio švietimo projekto www.vaikodiena.lt informaciją naudoti komerciniais tikslais be raštiško www.vaikodiena.lt sutikimo draudžiama.
Palikti komentarą