Niujorko Bruklino rajone neseniai buvo atidarytas neįprastas vaikų darželis. Jo auklėtiniai yra suaugę žmonės. Ne, visai ne silpnapročiai, kaip būtų galima pagalvoti. Visi jie intelektualūs ir gyvenime nemažai pasiekę, tiesiog jiems norėtųsi… laikinai pabūti vaikais. Kas gi šiuos žmones skatina grįžti į vaikystę?
Nostalgija vaikystei, kai viską nuspręsdavo kiti
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tik ekstremalių pramogų atmaina. Juk daugybė žmonių ieško aštrių pojūčių: vyksta ekskursijos į kalėjimus, psichiatrijos ligonines ar pilis su vaiduokliais. Kai kam tokie aštrūs pojūčiai gal yra vaikystės prisiminimai, kai jis buvo verčiamas valgyti manų košę ir statomas į kampą arba kentėjo bendraamžių patyčias. Bet čia viskas yra sudėtingiau, mano psichologai. Vaikystėje beveik visi svajoja greičiau suaugti, įsivaizduodami, kad būdami suaugę turės daugiau laisvės ir galimybių. Bet sulaukę atitinkamo amžiaus suvokia, kad branda sukuria gerokai daugiau problemų, negu suteikia laisvių: dabar atsakome už save, reikia daryti karjerą, užsidirbti pinigų, susitvarkyti asmeninį gyvenimą, rūpintis šeima, spręsti būsto ir finansų klausimus ir taip toliau… Metams bėgant mes pradedame nostalgiškai prisiminti vaikystę. Mums tampa gaila to laimingo ir nerūpestingo laiko, kai galėjome laisvai džiaugtis gyvenimu, kai viską už mus spręsdavo kiti, o mums reikėjo tik klausyti tėvų ir gerai mokytis.
Vaikas glūdi kiekvieno sieloje
Iš tiesų vaikas glūdi kiekvieno iš mūsų sieloje, bet mes dažnai stengiamės jį „paslėpti“ kuo giliau. Įsivaizduojame, kad būdami tokie nuoširdūs, tiesmukiški ir naivūs kaip vaikystėje, rodydami silpnumą ir nepasitikėdami savimi tapsime labai pažeidžiami… Todėl stengiamės „užsisegioti visas sagas“ ir vaizduoti solidžius, svarbius individus, kurie visada savimi pasitiki ir visada žino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Bet juk neretai karjera arba asmeninis gyvenimas mums tampa tik vaikiško žaidimo atmaina, kai reikia nugalėti konkurentus ir pasiekti rezultatą – išsikovoti pareigybę, užkariauti mylimą žmogų ir pan. Yra žmonių, kurie nenori suaugti ir nuolatos ieško, kam perduoti atsakomybę už savo likimą. Tokie žmonės vadinami infantiliais. Jie labai dažnai nenori dirbti, bent jau rimtai, mėgsta be saiko linksmintis ir bando priversti aplinkinius pildyti jų pageidavimus. Jei partneris primygtinai reikalauja, kad jis elgtųsi kaip suaugęs, toks žmogus dažniausiai tiesiog pabėga ir ieško kito „globėjo“.
Pasitaiko ir psichikos sutrikimų, kuriuos paprastai sukelia stresas, kai žmogus ima jaustis esąs vaikas arba paauglys, pavyzdžiui, bijo, kad tėvai, auklėtojai arba mokytojai jo nenubaustų už kokį nors nusižengimą… „Vaikiškumas“ tampa savotišku kokonu, apsaugančiu nuo žiaurios aplinkinės tikrovės, o svarbiausia – nuo būtinybės atsakyti už tai, kas gyvenime vyksta dabar. Ir priešingai, jei pernelyg stengiamės būti atsakingi už viską, negauname galimybės atsipalaiduoti ir paleisti į laisvę savo vidinį vaiką. Būtent tokiems žmonėms ir buvo įkurtas Bruklino vaikų darželis.
Darželio suaugusiems terapija
Kol kas grupėje yra vos šeši žmonės. Tarp jų – rašytojas, teisininkas, programuotojas… Darželio tvarkaraštis mažai kuo skiriasi nuo įprasto: auklėtiniai žaidžia, lipdo, piešia. Po pietų eina miegoti, paskui valgo pavakarius kaip tikri mažyliai. Retkarčiais darželyje vyksta net tėvų susirinkimai. Atsivesti tėvus nėra privaloma, užtenka pasikviesti bet kokius du suaugusiuosius – giminaičius, draugus arba pažįstamus. Mokestis už grupės lankymą yra diferencijuotas ir priklauso nuo klientų – vidutiniškai nuo 333 iki 999 dolerių per mėnesį. Pasak vaikų darželio steigėjos, pagrindinė mintis yra ta, kad suaugusieji galėtų „neilgam paleisti į laisvę viduje tūnantį vaiką“. Tai jiems padeda lengviau žiūrėti į gyvenimą ir įgyti pasitikėjimo savimi. Taip pat jie gali gerai leisti laiką su panašiais į save.
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“
Informacijos šaltinis: Vakarų ekspresas.lt
Palikti komentarą