2 metai. Žmogus. Beveik asmenybė. Nenoriu! Nedarysiu! Pati! Didelėse pilkai mėlynose akyse – plaukiantys debesys, supainiotuose plaukuose – karšti vasariški vėjai ir saulės zuikučiai. Kas ten vyksta, tavo mažame, bet tokiame didžiuliame pasaulyje.
Šimtmečiai praėjo nuo tada, kai tu atėjai į šį pasaulį ir pradėjai augti, matuodama savo dienas ne valandomis, akimirkomis. Tada atrodė, kad tavo pieniškas kvapas ir raukšlelės-siūleliai ant riešų bus visada. Bet laikas, kuris iki šiol niekur neskubėjo, staiga susizgribo, pajudėjo ir, išjudindamas surūdijusias laikrodžio spyruokles, staiga puolė bėgti. Aš nespėju. Aš bėgu paskui jį, bėgu paskui tave, mėtydama išmurzintus obuolių tyrele vaikiškus daiktus ant šaligatvio, bėgu, pamesdama pakeliui tavo pirmuosius juokingus žodžius, tavo varpelių juoką, tavo pirmuosius žingsnius, verkiu ir puolu kelti, bet laikas skuba, ir aš vėl bėgu, palikdama užnugaryje tavo karštas ašaras, plaukų pūkelius, tavo basų kojyčių atspaudus ir tavo nerangius apkabinimus.
Dabar tu vis rečiau leidiesi apkabinama. Vakarais, kai po vonios aš suvynioju tave į rankšluostį ir imu ant rankų, kad nuneščiau į lovelę, tu staiga nutyli, prisiglaudi prie manęs, kaip kažkada. O aš tyčia neskubu, sustoju kiekviename žingsnyje, šnabždėdama tau į ausytę. Štai tu vėl mažylė, aš vėl galiu tave apkabinti, kaip anksčiau. Bet ir vėl įsiterpia laikas, tu išsprūsti, tu suaugusi, tau jau du metukai! Aš nuolankiai šypsausi, aš viską suprantu. Mes čia, kad taptume prisiminimu savo vaikams…
Kai aš rašiau šį tekstą, labai gailėjausi, kad negaliu pasakyti sau tai, jaunai mamytei: apkabink, bučiuok, kalbėk mielas nesąmones, neskubėk, mėgaukis! Labai trumpos tos išprotėjusios vaikystės dienos. Ir kol tu pergyveni, kad negali susitvarkyti su mažyliu, neišsimiegi, pavargsti, tas mažylis staiga ateina pas tave su aukštakulniais ir dažytom lūpom ir pasakys: „ Ate, ma! Vakare nelauk manęs!“.
Negadinkite savo gyvenimo laukimu: Kai pradės šliaužioti, kai pradės laikyti galvytę, kai pradės vaikščioti, kai pasakys pirmą žodį, kai eis į vaikų darželį, pirmą klasę, universitetą…Štai jis, dar mažas trupinėlis, ir visos jo šypsenos – tik jums, visos jo bėdos – jūsų delnuose, visi jo mažyčiai pasiekimai – jūsų širdyje. Vertinkite, saugokite ir niekada neskubėkite! Neskubėkite tapti prisiminimu…
Autorius Anastasija Sostina
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą