Žmogaus charakteris, vadinasi, ir likimas pradeda formuotis gerokai anksčiau, negu žmogus išvysta pasaulį – kai būsimas žmogus dar yra mamos pilve.
Ilgai buvo manoma, kad naujagimis – tai baltas popieriaus lapas (tabula rasa). Vadinasi, auklėjant ir mokant galima pasiekti kokio tik nori rezultato. Norite, kad mažylis būtų genijus? Bus! Norite, kad augtų stiprus, ištvermingas, pasitikintis savimi? Ir tai įmanoma! Svarbiausia – pasirinkti teisingą mokymo metodiką. Bet neretai būna šiek tiek kitaip.
Pirmieji signalai
Mes, panašiai kaip technikos prietaisai, esame tam tikru būdu „sukomplektuoti” jau gimdami. Vienas iš tokių „komponentų” – psichiniai įgūdžiai. Jau ankstyviausioje vaikystėje (taip galima vadinti laiką nuo pradėjimo iki gimimo) nulemiama, ar žmogus bus optimistas ar pesimistas, ar sugebės priimti ir duoti meilę, siekti asmenybės tobulėjimo.
Mokslininkų (genetikų, neurologų, psichologų) tyrinėjimai paneigė teiginį, kad vaiko raidos pagrindas yra teisingas auklėjimas. Daugybė stebėjimų rodo, kad emocinės reakcijos įdiegiamos gerokai anksčiau negu mažylis pradeda mokytis.
Jau motinos gimdoje vystosi ne tik žmogaus organai, bet ir psichikos pagrindai. Žinoma, čia kalbame ne apie globalius emocinius pergyvenimus, o apie paprasčiausius psichinius reiškinius. Būtent jie ir lemia mūsų gebėjimus mokytis, suvokti pasaulį.
Sensorinės sistemos, kurios yra atsakingos už aplinkos signalų priėmimą, formuojasi taip:
• nuo 7-os nėštumo savaitės atsiranda odos jautrumas;
• nuo 12-os – vestibiuliarinio aparato funkcijos;
• nuo 14-os – formuojasi skonio receptoriai;
• nuo 16-os – rega ir klausa.
Tai yra, iki gimimo vaisiaus jutimo organai jau gali priimti informaciją iš aplinkinio pasaulio ir į ją reaguoti. Naujagimis jau turi savo žinių bagažą, susidedantį iš kvapų, skonių, garsų ir taktilinių pojūčių.
Mamos bagažas
Aišku, pagrindinis vaidmuo formuojant šį bagažą tenka mamai. Ji kaip barometras reaguoja į išorės pokyčius ir siunčia vaikui signalus: šilta- šalta, malonu-nemalonu, baisu-nepavojinga ir t.t.
Nepageidaujamas nėštumas arba kitos lyties kūdikio laukimas vaisiui perduoda nerimo impulsus. Psichologai, ilgai stebėję nelauktus vaikus, daro išvadą, kad tokie mažyliai auga konfliktiškesni. Jų pirmoji jutiminė patirtis yra susijusi su atstūmimu, ir juos šis pojūtis lydi visą gyvenimą.
Didesnis nerimastingumas yra būdingas ir tiems vaikams, kurių mama nėštumo metu nuolat patirdavo stresą. Jei motinai trūko dėmesio – žmogus augdamas iš visų jėgų stengsis atkreipti į save dėmesį. Mama ko nors bijojo, nuogąstavo – vaikas augs labai atsargus. Emocijos, patirtos iki gimimo, niekur nedingsta, jos lieka ir suaugusiojo gyvenime.
Tikriausiai visi girdėjo, kad egzistuoja giminės likimas. Pavyzdžiui, visos šeimos moterys yra labai baikščios, o visi giminės berniukai – silpnavaliai ir neryžtingi. Tai ne nužiūrėjimas ir ne užkeikimas, o smegenų siekis grįžti į įprastas aplinkybes.
Pasikartojantys įvykiai signalizuoja, kad kadaise mes buvome patekę į tokias situacijas ir dabar nesąmoningai siekiame ten vėl atsidurti. Prisikasti iki tiesos būna nelengva, nes giliausi ir labiausiai jaudinantys pergyvenimai dažnai yra susiję būtent su laikotarpiu iki gimimo.
Kartais, norint pertraukti užburtą ratą, tenka padirbėti su psichologu. Bet labai daug ką išsiaiškinti ir padėti susivokti savyje gali pokalbis su mama. Užtenka pasidomėti, kaip ji jautėsi nėštumo metu, kokias emocijas patyrė, kokie įvykiai vyko jos gyvenime, kaip ji bendravo su aplinkiniais. Atsakymai į šiuos klausimus padės išspręsti net suaugusio žmogaus psichologines problemas.
Protėvių šauksmas
Vaisius reaguoja ne tik į motinos nuotaikas, bet ir girdi tėvo balsą, jaučia jo prisilietimus, emocinę žinią. Neretai šis nematomas ryšys yra vadinamas kraujo šauksmu. Jeigu tėvai barasi, kuo nors vienas kitą kaltina – vaisius susitraukia.
Vėlesniame vystymosi etape galima pastebėti, kad keičiasi jo veiduko išraiška. Būsimasis vaikutis patiria stresą. Tokiu atveju tėvas jam – jau pavojus. Įsitvirtina baimės jausmas jo atžvilgiu. Ir priešingai, jeigu tėtis palaiko mamą, tėvo balso tonas lygus, ramus, mažylis jaučiasi saugus.
Močiutės ir seneliai taip pat tam tikra prasme gali programuoti vaiko psichiką. Bet šiuo atveju jų įtaka nėra tiesioginė. Visa, ką jie sako ar daro, praeina tam tikrą kontrolės punktą – motinos jausmus. Tai, kaip nėščia moteris vertina močiučių ir senelių patarimus ir rūpestį, ji perduoda vaisiui.
Pavyzdžiui, jeigu motinos dėmesys jai atrodo perteklinis, tėvo arba šešuro pastabos įkyrios, ji sudirgsta.
Vaisiui įsitvirtina negatyvumas šių žmonių atžvilgiu: širdies plakimas padažnėja, kumštukai susigniaužia.
O kai mama džiaugiasi susitikusi su būsimomis močiutėmis ir seneliais, šis pojūtis perduodamas ir vaisiui. Švelnų močiutės balsą ir senelio juoką jis atpažins ir atkeliavęs į šį pasaulį. Prenatalinė patirtis kūdikiui pasufleruos, kaip į juos reikia reaguoti.
Svarbu!
Iki gimimo ir pirmaisiais gyvenimo mėnesiais motina vaikui – viskas. Bet mažylio jutimams daro įtaką ir tie žmonės, su kuriais mama bendrauja. Tai yra, tėvas, broliai ir seserys, močiutės ir seneliai jau vaisiui esant gimdoje pradeda formuoti vaiko psichines reakcijas. Tuo metu padedamas jo santykių su giminaičiais ir pagrindinio požiūrio į pasaulį pamatas.
Palikti komentarą