Kalėdinis laikas buvo intensyvus renginių, pasiruošimų ir visokio kitokio veiksmo atžvilgiu. Visgi ryžausi ir suspėjau sudalyvauti konferencijoje apie vaikų (ir ne tik) žaidimus.
Neturiu tikslo padaryti didelės rimtos apžvalgos, tačiau noriu čia sudėti keletą įdomių minčių, pastebėjimų ir atradimų, kurie pasiekė mane tos konferencijos metu. Žiū, gal kažkas ir jums patiks.
Visų pirma turbūt svarbu suprasti, ką mes laikome žaidimu ir kokie tie žaidimai gali būti. Galų gale, kuo tas žaidimas toks svarbus vaikams ir kodėl mes, suaugusieji, kartais esame nepatenkinti, kad vaikas tik (?!) žaidžia. Kodėl mes kartais taip įsitempiam ir įsijaučiam į kažkokius tikslus, lavinimus ir mokymą, kad pametam vaikų žaidimo esmę? O gal mes tos esmės nežinom, nes patys seniai buvome vaikais, o paaugus niekas mums nebepriminė, kaip ir kodėl tai svarbu…
Man naujai suskambėjo kvietimas pasižiūrėti/ įvertinti/ atskirti ar vaikas tikrai žaidžia. Nes jei mes laukiame eilėje, o vaikas tuo metu užsiima netoliese įrengtame vaikų kampelyje, trumpai padėlioja lego ar paspalvina vieną kitą piešinėlį, tai dar nėra tas žaidimas, kuris taip vertinamas ir apie kurį čia daugiausiai kalbėsiu. Tai labiau laiko prastūmimas. Žaidimas vyksta tada, kai vaikas į jį pasineria visa savo esybe, kai įdarbinama vaizduotė. Apibrėžiant žaidimą sakoma, kad tai laisva valia pasirinkta, plėtojama savarankiškai ir paremta vidine motyvacija veikla*. Perfrazuojant, tai veikla, kuriai vaikas pats pasirenka laiką ir kryptį ir yra visos tos veiklos režisierius.
Dabar vis stebiu ir “gaudau”, kada mano vaikai žaidžia. Labai linksmas užsiėmimas, beje. Ir suteikia tikrai nemažai informacijos apie tą pasaulį, kuriame gyvena mano vaikai.
Būtent ši veikla ir suteikia vaikams daugiausiai pasitenkinimo, taip pat daugiausiai juos išmoko ir leidžia save išbandyti skirtinguose vaidmenyse ir situacijose. Tiesa, svarbu prisiminti, kad visgi žaidimas ne visada yra tokia maloni veikla, kaip kad atrodo suaugusiems. Žaidimuose vaikai susiduria su sunkumais ir problemomis. Net kai žaidžia vieni. Įsivaizduokite, jei šiandien aš – laivo kapitonas – mano laivą puola piratai… ar tai gali būti malonu? Tai mūšis, tai baimė ir daug kitų emocijų, kurios tikrai nėra vien apie malonų bangų pliuškenimą. Pergalės atveju, žinoma, viskas atsiperka. Tačiau iki pergalės dar reikia gerokai paplušėti.
Taigi antras svarbus dalykas, nenuvertinti ir nenubraukti vaiko dedamų pastangų į žaidimą ir taip pat vaiko patiriamų jausmų žaidžiant. Jei jau atbėgo kuris verkdamas, nes žaidime kažkas nepavyko, nenumokime ranka ai, čia gi tik žaidimas, ko tu čia dabar dėl niekų taip kremtiesi? Vaikams tai vyksta čia ir dabar, tai yra tikra ir labai svarbu.
Man labai buvo smagu konferencijos metu negirdėti verkšlenimų ir pasibėdavojimų, kad šiuolaikiniai tėvai mažai žaidžia su vaikais. Tai faktas, tačiau apie tai nuolat kalbėti pabosta. Todėl akcentai į kitus dalykus labai teigiamai veikia ir įkvepia. Visgi apie tėvų reikšmę žaidimams buvo kalbėta nemažai. Toks buvimo su vaiku būdas padeda pažinti vaiko pasaulį, jo mąstymą, suteikia galimybę atpažinti nerimus, susidurti su tuo, kas vaikui svarbu, dėl ko vaikas kremtasi ar ką ypatingai nori įsisavinti.
Labai noriu atkreipti dėmesį ir pati įsiminti, kas stiprina ir kas priešingai, nepadeda, vaiko savivertei, kai žaidžiame su juo**.
Savivertę “žlugdantis” žaidimas:
- Mokinimas (kai imamės aiškinti, kaip ir kas turi būti)
- Nurodinėjimas (tu daryk taip, tu daryk anaip ir t.t.)
- Klausinėjimas (žaidžiam su mažyliu kaladėlėmis, statom bokštą, vaikas įsijautęs, o mes staiga viską nutraukiam klausdami – pasakyk, kokia čia spalva?)
- Klaidų taisymas
- Pašaipos
Reikėtų pažymėti, kad klausinėti nėra visada blogai. Juk yra nemažai mokymosi, kuris vyksta žaislus naudojant kaip priemones. Kad ir tos pačios kaladėlės, jas galima naudoti ne tik bokštams ar garažams statyti, bet ir spalvų, skaičiavimo ir pan. mokymuisi. Bet derėtų atskirti užduotis nuo žaidimo. Vaikui būtina turėti pakankamai laiko laisvam žaidimui, kai jis daro tai, ką nori ir kaip nori.
Savivertės stiprinimas žaidžiant:
- Laiko skyrimas (žaidimams su vaiku)
- Lygiavertiškumas
- Vaiko iniciatyva (pripažįstama ir leidžiama vaiko iniciatyva)
- Veiksmo įvardinimas (jei pratęstume pavyzdį apie mažylį ir kaladėlių bokštą, tai vietoj klausinėjimo, kokia čia kur spalva, mes imame ir įvardiname iš kokių spalvų pastatytas bokštas)
- Atkartojimas
- Emocinis palaikymas
Kelios (suskambėjusios ir pasilikusios) mintys apie žaidimą
Žaidimas – kūrybiškas santykis su tikrove.
Žaidimas turi prasmę, bet ne visada tą, kuri matosi išorėje.
Žaidimas paliečia ir kūrybą, ir griovimą.
Žaidimas – tai saugus būdas pažinti save ir pasaulį.
Tai, kas įvyksta žaidime, stiprina vaiką.
Žaidimas tiesiog padeda vaikui užaugti.
Tai būdas papasakoti apie save ir savo patirtį.
Žaislas yra žaidimo dalis. Jis nėra nei būtinas, nei pakankamas.
Žaisti, vadinasi judėti. Tai tiesiogiai susiję su vykdomosiomis funkcijomis.
Žaidimo metu maksimaliai mokomasi, kai maksimaliai įsitraukta.
Žaidimas paruošia mokyklai geriau nei ankstyvas struktūruotas akademinis ugdymas***
NEGALI būti neteisingo žaidimo.
* Iš dr. Mildos Brėdikytės pranešimo „Ką slepia menamas vaikų žaidimas?“
** Ši klasifikacija paimta iš Godos Bačienės pranešimo „Kova už individualumą žaidime ir kasdienybėje“
*** Iš dr. Laurynos Rakickienės, dr. Monikos Skerytės-Kazlauskienės pranešimo „Kaip laisvas žaidimas paruošia mokyklai ir gyvenimui“
Informacijos šaltinis: suvaikais.lt
Palikti komentarą