Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

Veidmainystė: kaip nekenkti sau?

Nuomonės ir pozicijos kaitaliojimas, selektyvus faktų pateikimas, apkalbos, tiesių atsakymų vengimas, pagyrimai ir pataikavimas, siekiant realizuoti savo planus, pažadai, siūlant pagalbą net tada, kai to neprašoma, ir jų netesėjimas arba pagalbos teikimas tik tol, kol tai naudinga, nuolatinis savo darbų eskalavimas ar spaudimas tą daryti kitiems – tai tik keletas veidmainystės apraiškų.

Veidmainystė – veiksmų ir žodžių neatitikimas, melas, siekiant sau naudos, nuomonės kaitaliojimas priklausomai nuo situacijos. Tai taip pat ir socializacijos instrumentas, siekiant palaikyti gerus santykius su aplinkiniais. Veidmainystė leidžia individui ir bendruomenei paslėpti trūkumus, todėl ji smerkiama ir pageidaujama tuo pačiu metu. Be veidmainystės būtų neįsivaizduojamos kai kurios profesijos – politikai, advokatai, reklamos meistrai.

Bent truputis veidmainystės yra neišvengiama gyvenimo dalis. Dauguma mūsų nuolat su kitais esame šiek tiek malonesni nei patys iš savęs norėtume būti, o savo tiesmuką, kirviu kapotą „teisybę“ pasilaikome sau arba apvyniojame ją šilkais ir aksomais. Smagu turėti lanksčią, atvirą personą ir prieš išrėžiant tiesą pasvarstyti, kokiu tikslu, kam ir kodėl tai darome. Tačiau ribos visada ir visur turi būti.

Veidmainystė gali padėti siekiant savo tikslų – kitų prielankumo, galios ir valdžios. Tuomet ją lydi pasiekto rezultato euforija, galios išgyvenimas, tačiau nesąmoningai patiriama kaltė, gėda, apsimetėlio jausmas, baimė prarasti pozicijas, būti demaskuotu. Veidmainiaujant atsiranda painiava ir sunkumai kontroliuojant situaciją, kuriant stabilų ir nuoseklų savęs vaizdą. Mintys ir jausmai stipriai veikia mūsų imuninę sistemą. Gal ir ne iš karto, bet neišvengiamai atsiranda nerimas, depresija, fiziniai ir psichiniai sutrikimai.

Kai atotrūkis tarp deklaracijų ir realybės pernelyg didelis, tačiau menkai įsisąmonintas, formuojasi dvigubas gyvenimas, kuris gresia skilimu bei įvairiomis ligomis. Taip gyvenant neįmanoma būti fiziškai, psichiškai ir dvasiškai sveiku, turėti artimus, įkvepiančius santykius su savimi ir aplinkiniais. Dvigubas gyvenimas kelia didžiulį nerimą, kuris slopinamas aktyvumu ar psichoaktyviomis priemonėmis. Toks gyvenimo būdas reikalauja daug energijos.

Kartais galime net nepastebėti, kaip nutolstame nuo savųjų įsitikinimų ir vertybių, kaip mūsų veiksmai neatitinka to, ką laikome gyvenimo pagrindu. Būdami tokioje padėtyje galime tiesiog jausti energijos stygių, nuovargį, miego ar apetito sutrikimus, susierzinimą, kitus simptomus.

Jei aplinkybių ar situacijos prispaustas, išsigandęs, norėdamas įsiteikti ar trokšdamas valdžios, išvertėte kailį, veidmainiavote – išdavėte save ar kitą, nesistebėkite tuštumos, įtampos, nerimo, prislėgtumo būsenomis. Taip pat gali pasireiškti pykinimas, šleikštulio jausmas – „nevirškinimas“.

K.G.Jungas teigia, kad kai siekdamas savų tikslų žmogus siekia kenkdamas kitam, prieš jį atsisuka pati gamta. Juk taip mes veikiame patys prieš save. Būti išdavus labai sunku. Išdavystės gali būti didelės ir akivaizdžios – Judo bučinys, K.Kubilinsko bendražygių bunkerio įdavimas… Abiejų veidmainių išdavikų likimai tragiški: Judas nusižudė, Kubilnskas prasigėrė. Išdavystė gali būti ir gana švelni: viršininkui karktelėjau apie kolegę; tylėjau, kai kitas buvo melagingai kaltinamas. Išdavystė gali būti ir beveik nematoma – tik pačiam sielos kamputyje žinoma. Mažosios išdavystės ir jų keliama kančia gali būti puikus skiepas nuo didžiųjų. Tačiau jei dėl veidmainystės patiriama kančia su išdavyste nesiejama, jei ištikusius simptomus žmogus sieja su išorinėmis priežastimis – „na, nežinau, ko aš čia toks neramus, gal ką suvalgiau…“, jei jos pasekmės nuneigiamos, mažosios išdavystės tiesia kelią didžiosioms.

Iš praktikos pastebiu, kad savo vertybes išduodantiems žmonėms ne tik nuolat reikia stimuliacijos – kitų žmonių, veiklų, užimtumo, svaigalų. Jie lengvai įklimpsta į priklausomybes. Šie žmonės labai bijo vienatvės, bijo likti patys su savimi. Suprantama, juk nebėra pagrindo savimi pasitikėti- išdavęs žmogus nebėra tas, kuriuo galėčiau pasitikėti. Ir tą pasitikėjimą ne taip lengva atstatyti.

Linkiu visiems būti ir likti ištikimiems. Pirmiausia – patiems sau.

Jurga Dapkevičienė | psichologejurga.lt
Psichologo konsultacijos Vilniuje

Informacijos šaltinis: http://psichika.eu/blog/veidmainyste-kaip-nekenkti-sau/

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.