Viešojoje erdvėje pasirodė peticija, reikalaujanti surengti apkaltą LR Seimo narei Dovilei Šakalienei, kuri, pasak peticijos iniciatorių, manipuliuodama visuomenės nuomone ir organizuodama spaudimą Seimo nariams per žiniasklaidos priemones, pažeidė Seimo nario priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Ar peticijos autoriai prisimena, kad 2017 m. vasario 14 d. Seimas vienbalsiai pritarė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, apibrėžusioms smurtą prieš vaikus? Ir ne Seimo narės Dovilės Šakalienės menamos manipuliacijos ir spaudimas 140-iai kolegų nulėmė tokį balsavimo rezultatą. Nulėmė tragedija, sukrėtusi visą Lietuvą, kai Kėdainiuose savo namuose mirtinai buvo sumuštas berniukas. Tuomet pati visuomenė darė didžiulį spaudimą Seimui, reikalaudama sustabdyti nesiliaujančią smurto laviną prieš pačius mažiausius visuomenės narius.
Š. m. liepos 1 d. startavusi naujoji Vaiko teisių apsaugos tvarka apnuogino tarnybų nepasirengimą ir poįstatyminių teisės aktų spragas, diskredituojančias kone visą Valstybės Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos veiklą. Tačiau reikalaujama tik vieno nusikaltėlio galvos, ant kurios jau nupieštas taikinys. Žmonėms nėra laiko braidyti po teisės aktų brūzgynus, atsakymų jiems reikia čia ir dabar.
Vykstant tokiam šurmuliui pilkojoje zonoje lieka nepastebėtos sisteminės, nesėkmes užprogramuojančios naujosios reformos spragos, apie kurias nedaug kas linkęs kalbėti. O kalbėti yra apie ką. Pasidairius po Valstybės Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos svetainę į akis krenta įdomus dalykas: iš dvylikos regioninių Vaiko teisių apsaugos skyrių vadovus turi tik penki. Likusiems vadovauja laikinai einantieji tokias pareigas. O kodėl jie lepai? Gal jų kvalifikacijos ir kompetencijos neatitinka keliamų reikalavimų? Gal trūksta tinkamų žmonių, gebančių vadovauti penkių ar septynių savivaldybių tinklo specialistams? Kiek laiko toks laikinumas tęsis?
Toliau – dar gražiau. Ministro įsakyme dėl kvalifikacinių reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į VVTAĮ teritorinių skyrių vedėjų pareigas, įtvirtinti patys nereikliausi reikalavimai: tokiam pareigūnui nereikia turėti vadovavimo patirties (sic!). Jam pakanka turėti tik ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį vaiko teisių apsaugos srityje bei 3 metų darbo patirtį viešojo admnistravimo ar teisės srityje. Tuo tarpu jo pavaldiniai – tokie, kaip vyresnysis patarėjas, faktiškai vadovaujantis bent kelių savivaldybių vaiko teisių skyriams – privalo turėti ne mažesnę kaip 4 metų darbo patirtį vaikų teisių ar apsaugos srityje, o paprastam patarėjui taikomas reikalavimas turėti ne mažesnę kaip 3 metų tokio darbo patirtį. Patarėjas nėra laikomas vadovu. O tarnybos teritorinio padalinio vadovui vadovavimo patirties nereikia. Tad pertvarkos vykdytojai gali raportuoti, kad sistemoje mažai vadovaujančių asmenų, t. y. administracinė našta sumažinta.
Teritorinio padalinio vadovui nereikia ir bent tokios patirties, kuri, pasirodo, yra būtina jo pačiam mažiausiam pavaldiniui. Tačiau net ir taip žemai nuleidus kartelę (nežinia, kokį grybą pjovė tokios reformos autoriai) tinkamų asmenų į vadovų pareigas neatsiranda, tenkinamasi lepais, o iš 12 VVTAĮ tarnybos skyrių vyresnįjį patarėją turi tik Vilniaus miesto skyrius. Kitose apskrityse laikinai eiti šių pareigų nepavesta niekam, o konkursai neorganizuojami, etatai neužpildomi.
Kauniečių Kručinskų šeimos atvejis atskleidė dar vieną sisteminę tarnybos ydą: pasirodo, tarnyboje pagal darbo sutartis dirba asmenys, kuriems deleguota valstybės funkcija atstovauti vaiko teisėms arba jas ginti. Tačiau tokią funkciją gali atlikti tik valstybės tarnautojas, o ne asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį. Tokių veikėjų, kaip Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojas T. Izmailovas, biografija gali būti itin spalvinga ir įdomi kriminalistams, tačiau ji neužkliūva priimantiems tokius į darbą, reikalaujantį nepriekaištingos reputacijos, ypatingo jautrumo ir empatijos. Apie tai ne kartą buvo kalbėta reformos kūrėjų organizuotose darbo grupėse, tačiau išvados, kaip sužinojome, nebuvo padarytos.
Ruošiantis naujajai reformai, gegužės mėnesį vykusiuose vidiniuose mokymuose specialistai buvo supažindinti tik su teisės aktų projektais, kurie buvo patvirtinti tik vėliau, po mokymų. Daugiau mokymų organizuota nebuvo. Tad kokį rezultatą tokie pseudomokymai galėjo duoti?
Ta kompetencijos stoka jau ne vienam rėžia akį. Laisvos visuomenės instituto teisės ekspertas Ramūnas Aušrotas teigia, kad įsikišti į žmogaus gyvenimą būtų galima tik laikantis proporcingumo kriterijų. „Buvo tikėtasi, kad specialistai pagal protingumo principą mokės tą daryti. Tačiau pasirodė, kad specialistams trūksta kompetencijų, o taisyklės labai interpretatyvaus pobūdžio.“
Žmogiškieji sprendimai ir užprogramuotos sisteminės klaidos išvirsta tokiais reikalais, kaip išvirto Kaune. Ar po jų įmanoma atkurti pasitikėjimą tarnyba? Ar gali bet kas joje dirbti? Ar joje dirbantieji turi su kuo pasitarti, pasikonsultuoti, kai tenka pildyti 17 lapų grėmės lygio nustatymo anketas ir priimti sprendimą, kuris palies vaiko ir jo šeimos ateitį? Kokius atsakymus jiems gali duoti jų vadovas lepas, turintis dar mažiau žinių apie vaikų teises ir jų apsaugą?
Prieš kelias dienas Seime vykusio Socialinių reikalų ir darbo komiteto posėdyje Seimo narė Monika Navickienė pasiteiravo ministro L. Kukuraičio, ar naujajai vaiko teisių apsaugos reformai pakanka pinigų. Ministras atsakė, kad pakanka.
Tad kur problemos?
„Priešingai nei suaugusiesėms, vaikams nereikia savęs apgaudinėti“, – kažkada pasakė J. W. Goethe.
Palikti komentarą