„Vaikas nenori mokytis.“ Daugybė tėvų į psichologus kreipiasi dėl šios problemos, atžalai dar nepabaigus nė pradinės mokyklos.
Tėvai skundžiasi, jog vaikas išsisukinėja („nieko neuždavė„), atsisėdęs prie stalo, negali susikaupti, blaškosi, užduotis atlieka paskubomis, jas tenka perdarinėti keletą kartų, ir galiausiai namų darbų ruoša užima begalę laiko… Nebėra kada išeiti į lauką, pažaisti ir t. t.
Apie priežastis
Psichologė Jekaterina Muraškova knygoje „Visi ateinam iš vaikystės“ rašo, jog tokiu atveju pirmiausiai atkreipiamas dėmesys, ar vaikas yra kada nors turėjęs neurologinių sutrikimų (prenatalinė (įgimta) encefalopatija ar pan.).
Toliau specialisto žvilgsnis krypsta į tėvus, į jų ambicijas. Jeigu dėl objektyvių priežasčių vaiko galimybės mažesnės už tėvų norus, psichologams tenka padirbėti su tėvais, kad pakeistų pastarųjų nuostatas ir lūkesčius.
Jeigu vaikas raidos sutrikimų neturi, tuomet kyla klausimas, ar jis pats bent kiek jaudinasi dėl mokymosi proceso ir rezultatų, ar jam visiškai vis tiek.
„Visuomet pasiteirauju tėvų, kas šeimoje yra atsakingas už vaiko namų darbų ruošą. Norite – tikėkite, norite – ne, tačiau tose šeimose, kur mokymasis laikomas vaiko atsakomybe, problemų dėl jo nėra. Nors, žinoma, yra kitokių„, – rašo knygos autorė.
Motyvacija
Specialistė atkreipia tėvų dėmesį, jog mažamečio įtikinėjimas, kad ruošti pamokas būtina dėl geresnės ateities, neveikia. „Iš tiesų tik tėvams ir mokytojams reikia, kad vaikas paruoštų pamokas. Vaikui šito nereikia. Jis tikrai mieliau ką nors pažaistų.“
Suaugusiųjų motyvacija „Dabar privalai padaryti kai ką neįdomaus, kad paskui, po keleto metų…„, pasak psichologės, yra suprantama maždaug apie 15-uosius metus. Motyvacija „noriu būti geras ir patikti mamai / mokytojai“ baigiasi apie 9-10-uosius metus, o kartais ir anksčiau, jeigu ji per dažnai eksploatuojama.
Ką daryti? Atsakymas: treniruoti valią.
Ugdykite valią
Jeigu neurologinių sutrikimų nėra, vadinasi, silpnas vaiko valios mechanizmas. Tėvams teks pasistengti, kad jis sustiprėtų.
„Valios mechanizmą reikia treniruoti, antraip jis neveikia, – rašo psichologė J. Muraškova. – Reguliariai, pavyzdžiui, kartą per mėnesį, priminkite vaikui, kad jis daug ką sugeba padaryti pats. Pvz., „Tu jau toks savarankiškas, kad gali be mūsų pagalbos atsikelti nuskambėjus žadintuvui! Manau, jog sugebėsi ir pats išspręsti šią lygtį„.
Palikite užduotį vaikui. Jeigu nesugebėjo – nieko baisaus. Kartokite „procedūrą“ po mėnesio.
Savivertė
Jeigu vaikas neturi ne tik neurologinių sutrikimų, bet ir ambicijų stropiai mokytis, reikia ieškoti alternatyvos – t. y. resursų joms sužadinti už mokyklos ribų. Leiskite jam užsiimti mėgstama veikla ir pajusti sėkmę. Sėkmė kelia savivertę.
Padidėjus savivertei, visi vaikai tampa atsakingesni.
Tėvai ir pamokų ruoša
„Neparuošiau namų darbų, nes nesupratau užduoties, o jūsų nebuvo namuose…“ „Gavau blogą vertinimą, nes tu man nepaaiškinai…“ „Tu blogai išsprendei užduotį!“ Jeigu nuo pat pirmųjų mokymosi metų tėvai ruošia pamokas kartu su vaiku (o kartais ir už vaiką), tai jam ūgtelėjus išgirsta tokius atsakymus. Vaikas nebando perprasti užduočių savarankiškai, ir už visas jo nesėkmes tampa atsakingi (jo manymu) tėvai.
Nuo pat pirmos klasės neprimeskite savo pagalbos, jeigu vaikas jos neprašo. Neverskite jo manyti, kad be jūsų jis bejėgis. Verčiau iš karto jam paaiškinkite, kad pamokų ruoša – tai jo atsakomybė. Be abejo, kartais jam suteiksite konsultaciją, tačiau tai neturi tapti sistema. Daugybė mokinių negali atsikratyti nuostatos, kad už jų nesėkmes atsakingi tėvai, netgi vyresnėse klasėse.
Pažymiai
Dauguma tėvų, grįžę vakare iš darbo, pirmiausiai paklausia: „Kiek šiandien gavai?“ Antras klausimas – „Ar paruošei pamokas?“ Jeigu atžala gavo blogą pažymį, apie kitus, išties jam svarbius gyvenimo įvykius tėvai greičiausiai jau nebepaklaus.
Vaikui susidaro įspūdis, kad tėvus domina ne jis pats, o tik jo mokymosi rezultatai. Nors suaugusiesiems atrodo, kad klausimais apie pažymius ar pamokų ruošą jie išreiškia savo rūpinimąsi, nereikia pamiršti, kaip jau minėta, kad mokymasis nėra svarbiausias dalykas vaiko gyvenime maždaug iki 15-ųjų metų. Vaikas pyksta, manydamas, kad tėvams jis išties nerūpi, ima priešgyniauti, priešindamasis spaudimui, ir atmosfera namuose kaista.
Psichologai pataria klausti ne apie konkrečius pažymius, o kas mokykloje buvo šaunu, įdomu, kas sunku, kas pradžiugino, kas nuliūdino. Taip gausite kur kas vertingesnės informacijos, kas vyksta su jūsų vaiku. Svarbiausia – vaikui parodysite, kad esate su juo išvien, kad suprantate, atjaučiate ir norite padėti.
Dažnai vaiko nenoras mokytis būna susijęs su priežastimis, neturinčiomis nieko bendra su jo protiniais gebėjimais. Tai gali būti nesėkmingi santykiai su bendraamžiais arba su mokytojais. Jeigu tėvai domisi vien tik pažymiais, kuo toliau, tuo sunkiau bus jiems sužinoti tikrąją demotyvacijos priežastį.
Vaiva VAIDILAITĖ
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą