Bandau prisiminti, kada su dukromis pirmą kartą apsilankėme spektakliuose. Su kiekviena, matyt, kiek skirtingai, bet pakankamai anksti. O štai pati augau visai be spektaklių. Mūsų laikais, toli nuo didmiesčio, tai buvo itin reta pramoga. Aišku, studijų metais buvo žiūrėta tikrai daug, gal todėl norisi ir dukroms parodyti. Ypač, kad šiais laikais pasirinkimas gana didelis: gerų pastatymų, prasmingų impulsų pokalbiams, ugdymui, kūrybiniam ir emociniam lavėjimui.
Kadangi mūsų šeimyna ne iš mažųjų, į spektaklius dažniausiai einama su vienu iš tėvų. Ne paslaptis, jog šiais laikais „pramogos“ kainuoja brangiai ir daug kam atrodo, kad šeimos turėtų tenkintis tuo, kad joms užtenka, jei turi pakankamai finansų maistui ir mokesčiams, o štai jau apie kultūrą pasvajokite. Tačiau juk svarbu ir galėti visiems kartu kažkur išeiti, pamatyti, pasikultūrinti. Man atrodo, kad tai labai svarbu – galėti nueiti į gerą filmą, gerą spektaklį ar koncertą. Kad ir menkutis pavyzdys: mūsų šeimai nueiti į kiną kainuoja 105 litus, paminėkime dar, kad šiais laikais kinas be spragėsių ir gėrimų neįsivaizduojamas, taigi dar pusę tiek (apskaičiavus ir porcijas pasidalijus) tenka pridėti užkandžiams. Gana solidi suma. Nekalbu jau apie visokius plačiai reklamuojamus šou ant ledo ar kitus koncertus, kuriuose kaina vienam žmogui prasideda nuo 60 Lt. Taip, galbūt pastarieji – menkaverčiai, tik blizgūs fasadai be turinio, tačiau kalbant apskritai, „pramogauti“ šeimai yra prabanga. Kita vertus, tokia situacija verčia atidžiau rinktis. Nebesiplėsiu, nes šįkart aš ne apie pinigus. Šįkart apie teatro stebuklą. Būtiną kiekvieno vaiko gyvenime.
Jau baigiantis vasarai dukros (jos žino, kad šiltuoju metų laiku teatrai nevaidina) pradeda zyzenti, kada gi jau pagaliau vėl pradėsim eiti žiūrėti spektaklių. Joms to reikia. Jos to laukia. Nuolatos prisimena spektaklius, kuriuose buvo. Tiesa, nemato bėdos, jei su darželiu ar mokykla tenka ir po antrą kartą į tą patį spektaklį nuvažiuoti. Dabar jau sugrįžusios iš teatro viena per kitą išrėkia siužetą, pasitikslindamos, ar tikrai taip buvo ir kaip kiekvieną jų tai paveikė. O kartą (džiaugiuos, kad dar tik kartą) grįžusios pareiškė: „mama, į kokią nesąmonę tu čia mus nusiuntei?“ Neva aš gi turėjau suprasti, kad joms tai nepatiks ir kokia kančia buvo žiūrėti tai, kas neįdomu.
Ir tiesą sakant, šį rudenį net pajutau, kad jos jau atsirenka – jos jaučia, kas joms patinka, o kas – ne, į kurį teatrą nori eiti, o į kurį einama iš bėdos. Beje, šį rudenį bene pirmą kartą nuėjome į spektaklį, kurio pabaiga nėra „gyveno ilgai ir laimingai“. Kokia klausimų ir komentarų lavina užgriuvo spektakliui pasibaigus!!! Jų šimtas „kodėl“ mano širdį šildė ir labai aiškiai stuktelėjo – teatras moko, įkvepia, praveria būtinas dureles į gyvenimo įvairiapusiškumo suvokimą. Nekalbant jau apie jautrumo ir pastabumo ugdymą. O kur dar visos teatro „paslaptys“, kurias taip norisi „paliesti“ – patikrinti, kaip aukštai scena, iščiupinėti dekoracijas (po kiekvieno spektaklio tenka stebėti, kaip vaikais būriais puola paliesti paliktų dekoracijų ar kokios kitos smulkmenos), išvaikščioti teatro koridoriais…
Kaip tvirtina psichologai, lankytis vaikų teatruose ne tik galima, bet ir reikia. Ir tai pradėti daryti verta kad ir nuo vienų metų. Nes būtent šiuo metu formuojasi vaiko psichologija. Aišku, matyt, visada reikia žiūrėti pagal savo vaiką. Kiekvieno spektaklio metu, kiek tik esame lankęsi, visada būna vaikų, kurie verkia – išsigąsta tamsos, garso, triukšmo… Kaip ir visada būna garsiai kalbančių. Taip, tai tikra tiesa, kad vaikų spektakliuose visiškos tylos nesitikėkite. Dabar kaip tik spektakliuose vis daugiau vaikų įtraukimo – personažai nuo scenos kreipiasi į vaikus, prašo kažką stebėti, o pastebėjus šaukti, paploti ir pan. Čia visada šioks toks bardakėlis, bet labai tikiu, kad ne iš blogos valios. Vaikams tikrai daug klausimų kyla žiūrint, jie ne visada iš karto pagauna, kas rodoma, ką šis veikėjas vaidina ar kodėl jis taip pasakė. Mūsų mažiausioji vis dar išsigąsta kokios raganos, Sniego karalienės ar kito blogiečio. Tada kuriam laikui persėdama ant mamos ar tėčio kelių. Taip ramiau ir saugiau išlaukti, kol tavo mylimam personažui taps lengviau. Vaikai jaudinasi dėl jiems patinkančių personažų, išgyvena dėl jų sunkumų, todėl emocinis „užtaisas“ tampa labai svarbus. Vaikas tiesiogiai ima suprasti, ką reiškia būti piktam, melagiui ar teisingam, protingam arba kvailam, pasitikinčiam ar nepasitikinčiam, drąsiam ar bailiam, atviram ar užsidariusiam, ramiam ar susijaudinusiam…
Išgyvenimas ir susitapatinimas su tuo, ką mato, teatre vaikui labai svarbus. Vaikas ne tik žiūri spektaklį. Jis seka siužetą. Lygina tai, ką mato, su pasakomis, kurios jam skaitytos, dalyvauja veiksme, padeda herojams, išgyvena dėl jų. Visa tai iš vaiko reikalauja dėmesio koncentracijos ir emocinio įsitraukimo. Kai kurie tėvai stengiasi apsaugoti savo vaikus nuo „stiprių“ momentų spektaklyje. Ir visiškai veltui. Gauti tokios patirties vaikui, kai šalia yra tėvai, naudinga. Vaikas turi mokėti ir juoktis, ir verkti, ir džiaugtis. Taip jis išmoksta svarbiausių gyvenimo pamokų, kada tenka išgyventi skirtingas emocijas ir adekvačiai priimti kitų išgyvenimus. Ir vėlgi, čia labai svarbu, kad šalia būtų tėvai – kad jų išgyvenimai būtų bendri. Taigi teatrą vertinu ir kaip šeimos vienybės išraišką. Gyvename laikais, kada vis mažiau laiko skiriama vaikams. Dabar iš atminties išnyra kažkoks tyrimas, teigiantis, kad jei bent 7 minutes su vaiku per dieną praleistume tik su juo – žaisdami, skaitydami ar veikdami kažką, ko nori vaikas, kartu, tai jau būtų daug. Pasirodo, šiais laikais net 7 minutės su vaiku tampa prabanga…
Kaip noriu viltis, kad tėvai su vaikais eina į teatrą ne tik todėl, kad taip reikia, ne tik, kad atbūtų savo pareigą. Juk išėjimas į teatrą – rimtas įvykis, šventė, kuriai ruošiamasi, kurios laukiama. Išskirtinis reginys, nuotaika. Žinoma, kad tėvai turi sėdėti šalia savo vaikų, spektaklio metu tyliai atsakyti į vaikui kylančius klausimus ar jį mokyti, kaip elgtis teatre, stebėti vaiko emocijas. Tai šeimą vienijanti veikla, nes joje dalyvaujama kartu su tėvais ar bent vienu iš jų. Be to, po spektaklio visada yra apie ką pasikalbėti ar spektaklio tema domėtis giliau – juk dažniausiai spektakliai statomi pagal gerai žinomas pasakas, knygas, dabar jau ir animacinių ekranizacijų netrūksta. Be to, po spektaklio paprastai sustiprėja vaikų noras patiems kažką suvaidinti, inscenizuoti.
Tyrimai rodo, kad būtent pirmieji apsilankymai teatre labai daug lemia tolesnį vaiko santykį su teatru. Vadinasi, į tai reikia žvelgti atsakingai. Yra tyrimų, įrodančių, kad daug suaugusiųjų neina į teatrą būtent todėl, kad lankydamiesi spektakliuose vaikystėje gavo neigiamos patirties.
Šiandien vaikams augti, lavėti tikrai nėra lengva. Žinoma, visai dėl kitų priežasčių, nei, tarkim, mums, jų tėvų kartai. Būtent – dėl gausybės pasirinkimų, kaip tai daryti. Ir dažniausiai pasitelkiami lengviausi „kanalai“ – televizija, holivudinė animacija ir kita paprastai vien paviršiumi nuslystanti „produkcija“. Teatras vis dar bando atsverti šioje nelygioje kovoje, palenkti vaiką prie mąstymo, paties įsitraukimo prisiliečiant prie kultūros, kalbos, scenos meno.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą