Pasitaiko, kad mes atsiduriame aklavietėje ir nesuprantame, kaip rasti išeitį iš susiklosčiusios situacijos. Mes skundžiamės savo gyvenimu, dejuojame ir klausiame savęs.
Ir iš tikrųjų nevilties būsenoje ištarti žodžiai atspindi tai, kas yra ? Kodėl nepabandžius pakeisti požiūrio kampo ir kitaip suformuluoti problemą?
Jeigu susimąstysite, suvoksite, kad gyvenime visada yra kažkas gero, kažkas, kas sukelia šypseną. Už ką mes galime jausti dėkingumą. Bet kartais kažkoks vienas blogas dalykas ilgai „nepaleidžia“ ir verčia mus jaustis kaip spąstuose. Ką daryti?
Nuostatos iš vaikystės
Dažnai paaiškėja, kad aklavietėje atsidūrėme ne tiek dėl susiklosčiusių aplinkybių, kiek dėl vidinių nuostatų. Ir dažniausiai sugalvotų ne mūsų, o „instaliuotų“ į mūsų galvas tolimoje praeityje. Tai yra vadinamieji introjektai – taisyklės, nustatytos visuomenės, šeimos, įstrigusių mums įvykių, pasisavintos iš knygų ir filmų.
Tie introjektai gali glūdėti taip giliai, kad mes dėl jų net nesuabejojame. Bet ištraukę tas nuostatas į sąmoningumo lygmenį ir kritiškai jas įvertinę, mes galime išeiti iš aklavietės, kurioje jaučiamės atsidūrę.
„Tėvo brolis flirtuoja su manimi, bet tai juk šeimos narys, aš turiu kentėti“ Tiesa?
„Sūnus nesimoko vienais dešimtukai, o mano vaikas turi būti pirmūnas!“. Tikrai?
„Motina visada blogai elgiasi su manimi, bet aš privalau ją mylėti“. Įsitikinusi?
Tokios koncepcijos žlugdo, verčia abejoti dėl pasirinkimo teisingumu, išgyventi bejėgiškumo jausmą arba laikyti savo gyvenimą nepasisekusiu.
Nemalonumų pasitaiko
Beveik visi turi dar vieną vidinę fundamentalią nuostatą, kuri sustiprina bet kurios sudėtingos situacijos dramatizmą. Mes tarytum laukiame, kad gyvenimas netrukus taps idealus.
Kad bus ideali visuomenė, kur visiems gera ir sotu, ideali šeima, kurioje niekas nesipyksta. Idealus partneris be trūkumų, kuris patenkina visus jūsų poreikius. Idealus kūnas be celiulito. Idealus pasaulis be pandemijų ir ligų, bado ir karų.
Bet tokie dalykai neįmanomi net pasakoje. Nes laiminga pabaiga – tai istorijos pabaiga, o ne pradžia. O tam, kad būtų apie ką pasakoti, parašyti knygą ar pastatyti filmą, reikalingi konfliktai ir kliūtys.
Budistai labai seniai suformavo paprastą tiesą: kentėjimas egzistuoja. Problemos – tai neatskiriama gyvenimo dalis, kad ir kaip mes svajotume apie rojų žemėje. Galima pasakyti paprasčiau: visko būna. Lemia klausimas, kaip į tai žiūrėsite.
Sudėtingai situacijai galima pritaikyti du žodžius, kurių semantika nusako daug ką. Žodyje „susitaikyti“ asocijuojasi su aukos pozicija – bejėgiškumu, nuo kančių naštos sulinkusiais pečiais, nuleistais lūpų kampučiais, beviltiškumu.
O štai „priimti“ – tai jau valios aktas. Visada yra pasirinkimas – eikvoti energiją pasipiktinimui arba priimti, sutikti ir išspręsti problemą. Ištiesinti pečius, liautis laikyti save auka. Pažvelgti faktams į akis ir blaiviai priimti aplinkybes, neignoruojant tuo pačiu savo nepasitenkinimo jomis.
Išeitis yra!
Geštalto terapeutai kalba apie paradoksalią permainų teoriją. Fritzas Perlsas ją suformulavo taip: permainos įvyksta tada, kai žmogus tampa tuo, kas jis yra iš tikrųjų, o ne tada, kai jis stengiasi būti kažkuo kitu.
Taikant šią teoriją visam savo gyvenimui, galima pasakyti, jog pirmiausia darbas su savimi, kad nustotume nekęsti savo gyvenimo ir išeitume iš aklavietės, prasideda nuo faktų ir realybės pripažinimo. Kitas žingsnis yra trukdančių nuostatų peržiūrėjimas.
Psichoterapeutas Ericas Maiselis vadina introjektų keitimo darbą savos gyvenimo filosofijos , turinčios mums prasmės ir padedančios išspręsti mūsų problemas, kūrimu. Mes negalime šio uždavinio patikėti kam nors kitam arba nusipirkti „pasiūlymų paketą“. Tapęs savarankišku savo gyvenimo kūrėju, kiekvienas sugeba permąstyti nuostatas, nustatyti vertybių sistemą ir sukurti savo filosofiją. Ir tada atsiranda pasirinkimo laisvė, rašo portalas „Psichologies“.
Jis gali pats pasirinkti, kaip jam pasielgti. Pavyzdžiui, nustatyti ribas, aptarti taisykles arba net nutraukti bendravimą su nervus gadinančia motina. Priimti kaip faktą, kad vaikas nėra idealus, prisipažinti sau, kad ir patys jo amžiuje buvome tokie, priimti jį su meile tokį, koks jis yra. Pasakyti aiškų „ne“ manipuliatoriui giminaičiui, aptarti problemą su šeima ir nutraukti kontaktus.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą