O man labai gaila jų vaikų.
Atidžiau paanalizavus, tikriausiai paaiškės, kad iš tikrųjų tėvai gyvena ne vardan vaikų, o kas labiau tikėtina – vaikų sąskaita. Daugybė žmonių su savo vaikais elgiasi kaip su psichologiniais donorais, išsiurbdami iš jų visus syvus.
Juk jeigu jūs nieko nepasiekėte gyvenime, nerealizavote savo svajonių, tai bendraudami su vaiku galite puikiausiai kompensuoti šį savo deficitą, nuolat primindami vaikui, kiek daug dėl jo padarėte, priekaištaudami jam už tai, kad jums teko jo labui savo gyvenimą paaukoti, drausdami jam daryti tai, ką jis nori, užblokuodami jo paties asmenybės vystymąsi.
***
Mylinti mama, net ir apimta pačios bjauriausios nuotaikos, niekada nepasakys vaikui: „Tu manęs nemyli, tu blogas“.
Tik ta mama, kuri širdyje jaučia, kad jos pačios niekas nemyli ir žino, kaip tai skaudu, gali įsiutusi pasakyti tai vaikui, norėdama jį kuo stipriau įskaudinti. Motina paaiškina pati sau tokį elgesį logiškai: „Kodėl man negalima būti mylimai, o jam – galima?”
Motinos pareiga – mokyti savo vaiką, dėl to jai reikia ir pačiai mokytis. Jeigu, auklėdami pačią mamą, jos tėvai pridarė klaidų, tai už tas klaidas reikia atleisti, paleisti nuoskaudas ir gyventi toliau, užuot perduodant tuos nuodus toliau – savo vaikams, kaip estafetės lazdelę.
Tokie žodžiai, giliai sužeidę vaiką dvasiškai ir psichologiškai, kada nors sugrįš atgal pas mamą, tik tada jai bus daug skaudžiau jų klausytis. Ir ne kaltinti reikės už tai savo vaiką, o paprašyti atleisti už savo klaidą.
Supratimas turi prasidėti nuo tų, kurie protingesni.
Informacijos šaltinis: https://seimairnamai.eu/trumpai-apie-vaikus-1/
Palikti komentarą