Kokia vaikystė ir kokia vasara be dviračio? Visoje šalyje ilgėjantys dviračių takai ir auganti dviračių kultūra lėmė, kad vis daugiau šeimų kartu su vaikais naudojasi šia transporto priemone tiek kasdienėje buityje, tiek aktyviai leisdami laisvalaikį. Vis dėlto specialistai pastebi, kad toli gražu ne kiekvieni tėvai deramai pasirūpina savo mažųjų dviratukininkų saugumu. Klaidos, kurias daro tėvai, kartais būna dėl nežinojimo – tarkime, parenkant netinkamo dydžio dviratį, tačiau kartais – dėl nedovanotino aplaidumo, pavyzdžiui, kai važiuojantys mažyliai nedėvi dviratininko šalmo.
Vaiko saugumas prasideda nuo tėvų
Nupirkote vaikui dviratį? Jis turi būti kokybiškas, pilnai sukomplektuotas, o svarbiausia – kartu su dviračiu vaikas privalo gauti ir žinias, kaip juo saugiai naudotis. Vilniaus aps. vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyr. specialistė, komisarė inspektorė Aistė Dijokaitė jau ne vienerius metus dirba prevencinį darbą su vaikais, aiškindama apie saugaus eismo svarbą kelyje, tačiau kalbėdama apie mažųjų dviratininkų saugumą ji pirmiausia pabrėžia tėvų atsakomybę: „Kaip kiekvienas prietaisas turi naudojimo instrukciją, taip ir dviratis turi savo naudojimo taisykles. Todėl prieš sodindami vaiką ant nupirkto dviračio, būtent tėvai privalo išaiškinti savo vaikui, kaip juo saugiai naudotis. Negana to, dviratis turi būti sukomplektuotas – o tai reiškia, kad kartu su dviračiu privaloma vaikui nupirkti ir dviratininko šalmą. Taisyklės numato, kad keliu dviračiu važiuojantys visi vaikai (iki 18 metų) privalo dėvėti šalmą“.
Ar taip ir yra? Toli gražu: pasak pareigūnės, šalmų nedėvėjimas vis dar išlieka viena aktualiausių problemų. O juk dviratis – visų pirma dėl savo greičio – yra padidinto pavojaus transporto priemonė, todėl šalmas turėtų būti dėvimas ne tik laikantys taisyklių kelyje, bet visada – dėl pačių vaikų saugumo. Tėvai pamiršta ir tai, kad dviračio kėdutėje vežamas vaikas privalo būti su šalmu. Kaip rodo praktika, vaikai dažniausiai nukenčia arba dėl savo neatsargumo, arba dėl tėvų neatsakingumo – kai su dviračiu virsdami tėvai sužaloja vežamus vaikus.
„Visai neseniai mačiau vaizdelį, kaip Gedimino prospektu, dviračių juosta, mynė graži šeimynėlė: mama, tėtis, ir vežėsi du mažus vaikelius. Paklausus, kodėl vaikai be šalmų, abu nuoširdžiai nustebo, kad vaikui šalmas privalomas, nors paskui prisipažino, kad vis dėlto vieną šalmą vaikui turi. Tuomet ir klausiu: „O kitas vaikas jums mažiau brangus?“. Negali būti tokių atvejų „vienam turiu – kitam ne“. Jei turite tik vieną šalmą, vadinasi, ir važiuoti gali tik vienas vaikas,“ – kasdiene patirtimi dalijosi pareigūnė.
Pasak jos, sunku įvertinti dviračiais vežamų vaikų patiriamų traumų dažnumą, nes paprastai po tokių nelaimių į policiją nesikreipiama. „Vaikų vežimas be šalmų, kėdučių svorio apribojimų nepaisymas – tai ne šiaip aplaidumas. Vadinkime dalykus tikraisiais vardais: tai yra taisyklių pažeidimas ir vaiko nepriežiūra. Lygiai tokia pačia nepriežiūra galima pavadinti ir atvejus, kai maži vaikai vieni važinėjasi gatvėmis. Vaikų iki 14 metų (išskyrus 12-mečius, turinčius dviratininkų pažymėjimus) gatvėse ir keliuose su dviračiu apskritai neturėtų būti – jie gali važinėtis tik kieme, stadione, miško takuose, gyvenamosios zonos teritorijose, dviračių takuose. Prieš metus įsigaliojęs kelių eismo taisyklių pakeitimas numato, kad vyresni nei 8 metų vaikai gali važiuoti važiuojamąja kelio dalimi prižiūrimi suaugusiųjų. Tačiau vėlgi: ar tokia priežiūra bus efektyvi, ar visada šalia esantis suaugęs dviratininkas gali užtikrinti, kad vaikas suvaldys dviratį, staiga nepasuks link važiuojamąja kelio dalimi judančių automobilių?“
Taisyklės nurodo, kad gatvėmis ir keliais dviračiu vaikas savarankiškai gali važinėti nuo 14 metų, o jei turi dviratininko pažymėjimą – nuo 12 metų (Vilniuje tokį pažymėjimą vaikas gali gauti išlaikęs egzaminą Vilniaus saugaus eismo mokykloje). Važiuojant važiuojamąja kelio dalimi visi dviratininkai privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui, be šių žibintų, dviratininkas privalo dėvėti ir liemenę. Beje, šis taisyklių reikalavimas galioja ir važiuojant dviračių juosta – t. y. ant važiuojamosios kelio dalies balta linija ir dviračio simboliu pažymėta vieta, kuria gali važinėti dviračiai, kokia, pavyzdžiui, yra Vilniaus Gedimino prospekte.
Dažniausia nelaimių priežastis – neatsargumas
Per praėjusius metus Vilniaus apskrityje užregistruoti 16 eismo įvykių, kurių metu nukentėjo dviračiais važiavę vaikai, iš jų 8 – dėl savo pačių neatsargumo. Šiemet iki vasaros vidurio buvo užfiksuoti penki tokie įvykiai, visuose penkiuose vaikai dviratininkai nukentėjo dėl savo neatsargumo.
„Jeigu jūsų vaikas jau yra tokio amžiaus, kad gali važiuoti gatve vienas, ir reguliariai važinėja tam tikru maršrutu, tarkime, kasdien mina į mokyklą, siūlau kartu su juo pravažiuoti ir įvertinti maršruto saugumą, o jei reikia – parinkti tegul ir tolimesnį, bet saugesnį maršrutą,“ – pataria A. Dijokaitė. Pasak jos, yra kelios situacijos, kuriose vaikai suklysta dažniausiai:
važiuodami per nereguliuojamas pėsčiųjų perėjas, nors taisyklės tokiu atveju reikalauja nulipti nuo dviračio ir jį persivesti. Pareigūnės tvirtinimu, nereikia stebėtis, kad taip elgiasi vaikai – šios taisyklės nepaiso ir dažnas suaugęs dviratininkas, taip rodydamas žalingą pavyzdį mažiesiems eismo dalyviams.
neatsargiai vairuodami, pervertindami savo galimybes. Vaikas neįvertina kelio dangos (žvyro, šlapių paviršių), netikėtų kliūčių (pvz. šulinio dangčio ar grindinio akmenų). Prisideda ir vairavimo įgūdžių stoka – ypač po žiemos laikotarpio, po ilgesnės važinėjimo pauzės.
neįsitikinę saugumu įvažiuoja į kelią iš šalia esančių teritorijų, pavyzdžiui, kiemo, ir susiduria su keliu važiuojančiomis transporto priemonėmis.
važiuoja šaligatviu, keldami pavojų pėstiesiems, susiduria su kitais dviratininkais dviračių take. Ne taip mažai atvejų, kai dviratininkai – ne tik vaikai, bet ir suaugusieji – atsitrenkia į stulpus ar kelio ženklus.
Remdamasi savo darbo su vaikais patirtimi, A. Dijokaitė sako, kad pavojingiausias dviratukininkų amžius – savarankiškas keliones pradedantys 8–14 metų vaikai. „Manau, kad tam didžiausios įtakos turi žinių trūkumas – vaikai paprasčiausiai nežino taisyklių, lygiai taip pat jų nežino, arba vaikų akivaizdoje nesilaiko, ir jų tėvai. Antra priežastis – mano jau minėta vaiko nepriežiūra. Mažamečiai vaikai su dviračiu neturėtų būti vieni gatvėje. Jei kitose valstybėse vaikai apskritai negali būti paliekami be suaugusiojo priežiūros, tai pas mus vaikas ne tik paleidžiamas vienas į gatvę, bet dar ir su dviračiu – transporto priemone, kuri gali sužaloti ir jį, ir kitą žmogų“.
Vaikų dviračiai – verta rinktis saugius
Ne tik vaiko elgesys kelyje, bet ir paties dviračio komplektacija bei kokybė turi nemažos įtakos pasivažinėjimų saugumui: neapsaugoti rankenų galai, apsaugomis neuždengta grandinė, aštrūs ar netinkamai pritvirtinti aksesuarai – tai padidinto pavojaus šaltiniai, galintys tapti sunkių ar net mirtinų traumų priežastimi.
Paklaustas, į ką pirmiausia turėtų kreipti dėmesį vaikui dviratį renkantys tėvai, dviračių prekybos svetainę „Bikko.lt“ valdančios kompanijos „JW Trade“ vadovas Julijus Zaura sako, kad iš akies įvertinti dviračio kokybę eiliniam pirkėjui gali būti sunku. Vis dėlto jis pataria vengti plastmasinių žaislų-dviračių: „Toks pirkinys netaisomas, jo neįmanoma reguliuoti, nėra atsarginių dalių, tačiau svarbiausia – su tokiu dviračiu vaikas nepajus tikro judėjimo malonumo“.
Pasak pašnekovo, viena dažniausių tėvų klaidų – žūtbūt ieškoti pigiausio dviračio vaikui, prisidengiant pasiteisinimais „čia tik porai metų“ arba „vis tiek sulaužys“. „Nesigilinama, kad neformaliuose pardavimų kanaluose įsigyti patys pigiausi dviračiai neretai gerokai prasilenkia su saugumo ir kokybės standartų reikalavimais. Visi vaikiški dviračiai turi atitikti Europos sąjungos EN 14765 standartą. Ir nors šio standarto neatitinkančių dviračių rinkoje mažėja, tačiau vis dar pasitaiko. Pagrindiniai šio standarto akcentai – kad vaikiškas dviratis 12-16“ ratais privalo būti su pilna grandinės apsauga, platesniais vairo rankenėlių galais, o balnelio laikiklis turi pasikelti iki tam tikro aukščio. Be to, labai svarbu, kad dviratyje būtų kojinis stabdys, nes jaunesnio amžiaus vaikams stabdyti rankomis sunku, o „taupantys“ gamintojai kartais pigumo vardan galiniame rate tokio stabdžio nesumontuoja,“ – apie esminius vaikiško dviračio pasirinkimo momentus pasakoja J. Zaura ir ragina tėvus būti atidesnius pasirenkant dviračio pardavėją, pasidomėti pirkinio garantija ir garantinio aptarnavimo sąlygomis.
Kokį šalmą rinktis?
Šalmas – ne šiaip formalus aksesuaras. Jis turi būti kokybiškas ir atitinkantis EN saugumo standartus. Pasak J. Zauros, vienas nuo kito šalmai skiriasi ne tik išvaizda, gamintoju, kaina, bet ir techniniais sprendimais, svoriu, patogumu. „Pavyzdžiui, mūsų svetainėje Bikko.lt dviratininko šalmą galima įsigyti ir už 20 Eur, ir už 300 Eur. Tiek vieni, tiek kiti smūgio atveju apsaugotų galvą, tačiau šalmas, sukurtas pagal novatoriškesnius ir modernesnius sprendimus, geriau „gulės“ ant galvos, jo konstrukcija bus tikslesnė, o ir medžiagos, tikėtina, kokybiškesnės,“ – apie svarbiausios dviratininko apsaugos priemonės ypatumus pasakoja prekybininkas.
Inspektorė A. Dijokaitė pataria renkant vaikui šalmą atkreipti dėmesį į tai, kad jis būtų tinkamo dydžio: nespaustų galvos, ausų ir kaklo arterijos. Šalmas neturėtų būti per laisvas, jo dirželiai turėtų gerai priglusti prie veido, o sagtis visada būti užsegta. „Vienas lengviausių būdų patikrinti, ar šalmas tinkamai uždėtas – pridėti pirštus: nuo antakių iki šalmo turi likti dviejų pirštų tarpelis,“ – pataria pareigūnė.
Saugiausia vieta – dviračių takai
Jau tvirtai dviratį minančiam mažajam dviratininkui saugiausia vieta važinėti – dviračių takai. Dviratininkų miestu siekiančiame tapti Vilniuje, pasak Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, dviračių takų plėtra orientuota į tai, kad ne mažiau kaip 90 proc. vilniečių gyventų ne toliau kaip vieno kilometro atstumu nuo magistralinės dviračių trasos, patogiai sujungiančios net atokiausius rajonus su centru ir kitomis miesto traukos vietomis.
Vilniaus miesto savivaldybės specialistų skaičiavimais, šiuo metu Vilniuje dviračių takų tinklas siekia 111,6 km, tačiau planuojama, kad per artimiausią penkmetį – iki 2020 metų, įgyvendinus dviračių infrastruktūros plėtros etapus ir užbaigus „EuroVelo-11“ tarptautinę trasą, dviračių takų tinklas sostinėje bus išplėstas beveik dvigubai – iki 219 km.
„Prieš plečiant dviračių infrastruktūrą bus inventorizuota esama situacija – detaliai bus įvertinta dabartinė trasų būklė, kaip įmanoma greičiau sprendžiamos esamos problemos – pavyzdžiui, nelogiškai nubrėžtos takų linijos ar prastai sutvarkyti nuolydžiai. Dviračių takų infrastruktūra pirmiausia bus plečiama tiesiant ir rekonstruojant magistralines trasas ten, kur yra didžiausias poreikis – miesto centrinėje dalyje ir centrą sujungiant su gyvenamaisiais rajonais“, – apie artimiausius planus pasakojo Anton Nikitin, Vilniaus savivaldybės susisiekimo dviračiais projektų vadovas.
Pasak A. Nikitino, vienas iš prioritetų – nenutrūkstami ir kokybiškos dangos takai prie Neries, platūs ir patogūs takai greitam susisiekimui iš miegamųjų rajonų, dėmesys bus skirtas ir laisvalaikio takų plėtrai. Be to, siekiama daugiau bendradarbiauti su bendruomenėmis, pačiais dviratininkais, nusprendžiant apie pokyčius, ypač užtikrinant nesaugių atkarpų ar taškų pataisymus.
Specialistų teigimu, renkantis maršrutus šeimos pasivažinėjimams, vertėtų įvertinti jų sudėtingumą ir parinkti labiau tinkamus vaikui pagal jo amžių ir įgūdžius. Štai, Senamiesčio arba Vilniaus centro dviračių maršrutai gali būti sudėtingi mažesniems vaikams, nes juose tenka laviruoti tarp pėsčiųjų, o kartais ir automobilių. Rekreacinis Neries pakrančių dviračių maršrutas taip pat nėra tinkamas pasivažinėjimams su mažais ar neįgudusiais vaikais, nes jame nėra atitvarų nuo vandens. O saugi ir smagi šeimos kelionė lauks minančių Žaliųjų ežerų ar Valakupių dviračių maršrutais.
Dviratukininkus saugumo mokys nemokamame renginyje visai šeimai
Prisiminti saugaus eismo kelyje taisykles, su visa šeima įsitraukti į aktyvias pramogas ir drauge kaupti vertingas žinias kviečia tradiciniu tampantis socialinis-edukacinis renginys visai šeimai „Eismo kiškiai“. Jau antrus metus Vilniuje, prie Baltojo tilto, vyksiantį saugaus eismo renginį inicijuoja gyventojų patogesniu gyvenimu ir saugumu besirūpinanti bendrovė „Mokilizingas“ kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos Raudonuoju Kryžiumi.
„Kasdiene „Mokilizingo“ veikla padedame savo klientams įsigyti kokybiškus daiktus, netaupant savo ir šeimos sveikatos ar saugumo sąskaita. „Eismo kiškių“ socialine iniciatyva kartu su partneriais stengiamės prisidėti prie mažiausių mūsų visuomenės narių saugumo. Praeitų metų renginio sėkmė parodė, kad saugaus eismo tema šeimoms yra aktuali, o vaikams – įdomi. Šių metų pagrindinis renginio akcentas – dviračiais važinėjančių vaikų saugumas, todėl pasiūlysime ne vieną įtraukiančią pramogą, kurios metu vaikai kartu su tėvais žaisdami mokysis ir įgis vertingų žinių, prisidėsiančių prie mažųjų dviratukininkų saugumo kelyje“, – sako „Mokilizingo“ generalinis direktorius Jurgis Rubaževičius.
Nemokamas saugaus eismo renginys visai šeimai „Eismo kiškiai“ vyks rugsėjo 5 d. Vilniuje, prie Baltojo tilto. Jo metu vaikų ir jų tėvelių laukia interaktyvios saugaus eismo pamokėlės, pramogos ir koncertai.
ŠALTINIAI:
Živilė Bilotaitė
Komunikacijos koordinatorė
UAB „Korektus“
+370 68884008
media@correctus.lt
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą