„Man kyla didžiulis nerimas, kad mokyklos vis mažiau dėmesio skiria mokykliniam teatrui. Nes būtent vaidinimas ir yra pati geriausia vaikų auklėjimo priemonė“, – įsitikinęs teatrologas Petras Bielskis.
Tokiomis mintimis profesorius dalijosi po praėjusią savaitę Klaipėdoje vykusios Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų apžiūros šventės „Šimtakojis“.
P. Bielskis apgailestavo, kad šventėje panoro dalyvauti tik 8 uostamiesčio kolektyvai. Beje, nemaža jų dalis iš neformaliu ugdymu užsiimančių centrų. Yra buvę ir tokių metų, kai šiame mokyklinių teatrų festivalyje Klaipėdoje dalyvavo tik vienas kolektyvas.
„Keista, nes Klaipėdoje yra labai daug gerų mokyklos teatrų vadovų. Todėl kiek apmaudu, kai matome, jog mokyklos labai vangiai dalyvauja įvairiuose teatriniuose festivaliuose. Žinau, kad net yra tokių mokyklų, kurios iš viso neturi teatro mokytojų. Juk jeigu neturėtų fizikos ar lietuvių kalbos mokytojo, verstųsi per galvą, kol atrastų, o teatras, matyt, jiems neatrodo taip rimta. Bet dėl to labai gaila“, – kalbėjo P. Bielskis.
Pasak teatrologo, labai klaidinga šitaip manyti. Jo įsitikinimu, teatro pamokos yra puikiausias gelbėjimosi ratas visai švietimo sistemai. Jo nuomone, teatro pamokos turėtų būti privalomos, nes tai puikiausias instrumentas formuoti asmenybę.
„Žaisdami teatro mokytojai prisijaukina vaiką. Tokia forma labai veiksminga sunkiau sukalbamiems vaikams. Jauną žmogų ugdo ne drausmė, įstatymai, taisyklės. Vaidindamas, bendraudamas, jausdamas, suvokdamas kad ir blogą turinį, vaikas tobulėja. Juk kai mokinys vaidina piktą vilką, jis puikiai supranta, kad vilkas elgiasi negerai, ir jam nieko papildomai aiškinti nereikia“, – argumentavo P. Bielskis.
Tad, pasak jo, laimingi tie vaikai, jei jų lankomoje mokykloje yra geras teatro vadovas.
„Teatro vadovas veda paskui save grupę nutrūktgalvių. Nė vienas fizikas ar istorikas, deja, to padaryti negali“, – sakė P. Bielskis.
Gyvas bendravimas
Jam antrino ir Klaipėdos miesto teatro mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Aiva Urbšienė. Baltijos gimnazijoje dirbančios teatro mokytojos nuomone, esminis dalykas, kodėl vaikai atėję į dramos būrelį „užsikabina“ – čia jie gali bendrauti gyvai. O tai, deja, šiais laikais – deficitas.
AKIMIRKA iš vaidybos studijos „Trepsė“ spektaklio „Pelenų antelė“ (vadovė Rimutė Svitytė).
„Jaunoji karta yra nuskriausta. Dažnai iš vaikų girdžiu, kad tėvai neranda laiko su jais pabendrauti. Teatro užsiėmimuose esantis gyvas santykis jiems labai svarbus. Jie kitaip pamato savo draugus. Ne taip, kaip jie atrodo feisbuke. Juk vyksta ne tik spektaklio repeticijos, kartu gaminame dekoracijas, kostiumus, tad viso proceso metu dar geriau vieni kitus pažįstame. Patys mokiniai kalba, kad kitose pamokose santykis su mokytojais dažniausiai būna akademinis. O teatre jie jaučiasi tarsi šeimoje ir nebijo būti savimi“, – patirtimi dalijosi A. Urbšienė.
Visgi ji sakė suprantanti, kodėl kai kuriose mokyklose teatriniams užsiėmimams tenka podukros vaidmuo. Iš kolegų ne sykį girdėjo, kad moksleiviai labiau yra orientuoti į akademinį mokymą, ypač gimnazijose, tad jiems paprasčiausiai nelieka laiko užklasinei veiklai.
„Todėl esame labai dėkingi mokykloms, kurios rado laiko paruošti spektaklius ir dalyvavo „Šimtakojo“ atrankoje“, – dėkojo A. Urbšienė.
Nugalėtojai
Klaipėdoje vienu iš „Šimtakojo“ nugalėtoju komisija išrinko Eduardo Balsio menų gimnazijos abituriento Luko Strolios režisuotą spektaklį „Dieną degančios lempos“. Komisiją sužavėjo tai, kad paskutinėje gimnazijos klasėje besimokantis vaikinas savarankiškai pastatė spektaklį, nors iki tol su teatru turėjo mažai sąsajų. Taigi akivaizdu, kad labai norint viską įmanoma suderinti.
Laimėtojais taip pat paskelbti ir regioninėje atrankoje dalyvaus Maksimo Gorkio pagrindinės mokyklos teatro „Vesnuška“ spektaklis „Rudas, sąžiningas ir įsimylėjęs“ (režisierė Galina Semionova) bei du Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro kolektyvai – teatro „Ardua“ spektaklis „Upė ant asfalto“ (vadovė Audra Lenkauskienė) ir vaidybos studijos „Trepsė“ spektaklis „Pelenų antelė“ (vadovė Rimutė Svitytė).
Nuo 1983 metų vaikus teatro meno mokanti R. Svitytė atviravo, jog kasmet vis mažėja vaikų, kurie yra orientuoti į menus. Ir nieko keisto – Z kartą labiausiai vilioja kompiuteriniai žaidimai.
„Šiais laikais dirbti kur kas sunkiau. Kartais ir rankos nusvyra, nes vaikai labai išsiblaškę, nebemoka ilgam susikaupti. Bet smagu stebėti, kaip, lankydami teatro užsiėmimus, jie pamažu keičiasi, tobulėja. Meno kalba vaikams labai svarbi. Kad ir koks sunkus atrodo spektaklio statymo procesas, bet kai įvyksta premjera, jie išgirsta žiūrovų ovacijas, tai labai veikia, duoda stimulą ir toliau kurti, būti kartu. Paprastai teatro studijose susitikę vaikai užmezga ilgalaikius ryšius ir jis išlieka metų metus“, – pasakojo R. Svitytė.
Edita GUDAVIČĖ
Informacijos šaltinis: www.ve.lt
Palikti komentarą