Dabar klaipėdietė Inga Kučinskaitė (36 m.) turi namus, mylimą fotografės darbą, jos dukrytės jau paaugusios ir savarankiškos – joms vienuolika ir aštuoneri metukai. O buvo metas, kai moteris po skyrybų liko praktiškai be nieko, tik su dviem mažom dukrelėm – jaunesniajai nebuvo nė dviejų metukų. Tuo metu moteriai kartais atrodydavo, kad žemė slysta iš po kojų.
Tuojau po dvylikos klasių Inga išlėkė dirbti į Angliją – ji su tėvais gyveno kukliai, tad norėjosi pasistengti ir užsidirbti daugiau. Pradėjo dirbti fabrikuose, vėliau perėjo į mobiliųjų telefonų taisyklą (ir dabar nesunkiai galėtų pakeisti suskilusį išmaniojo telefono ekraną ar dar kažką suremontuoti).
Anglijoje pašnekovė praleido dešimtmetį, iš jų penkerius metus turėjo draugą. Jį, lietuvį, sutiko atostogų gimtinėje metu. Po kurio laiko susižadėjo, susilaukė dviejų dukryčių ir sutarė, kad jas augins Lietuvoje.
Grįžę į gimtinę apsistojo vyro tėvų bute. Ingos tėvai, patys išsikraustę į Angliją, jiems užleido savo dviejų kambarių butą, tačiau jame pora pradėjo daryti kapitalinį remontą.
Tačiau prieš šešerius metus Ingos ir jos sužadėtinio keliai išsiskyrė. Moteris su dviem mažomis dukrytėmis, jų drabužėliais ir kitais daiktais iš uošvių namų išėjo tiesiog į gatvę. Jos tėvų namuose viskas buvo išgriauta, nebuvo nei elektros, nei vandens, nei tualeto, taigi ten gyventi niekaip neišėjo.
Ingą laikinai priėmė jos brolis, nors pats su žmona ir dviem vaikais gyveno vieno kambario bute (tiesa, virtuvės vietoje buvo įrengtas antras kambariukas, o virtuvė iškelta į koridorių).
„Buvo ankšta, bet mes nesipykome. Galvoju, gal net išėjo į gera, kad tuo metu, kai po skyrybų jaučiausi labai pasimetusi, nelikau viena, visuomet galėjau pasikalbėti su brolio žmona, su kuria puikiai sutarėme. O savaitgaliais mane į svečius, į kaimą, vis pasikviesdavo draugė, kad brolio šeima pailsėtų“, – sakė Inga.
Taigi vienerius metus moteris su dukrytėmis pragyveno su brolio šeima. Per tą laiką Inga šiaip taip susiremontavo tėvų butą. Tas buvo nelengva, kadangi ji buvo likusi be pajamų (lėšų vaikų išlaikymui iš buvusio vyro iki teismo negaudavo). Ji labai dėkinga tėvams, kurie tuo metu ją rėmė.
Mažylei kiek paaugus Inga kuriam įsidarbino valgykloje – viena gamino pietus 25 žmonėms. Sako, kad labai sunku nebuvo, nes jos mama – taip pat virėja, tad ir ją visko išmokė.
Tuo metu moteris jau svajojo apie širdžiai daug mielesnį fotografės darbą. Galvojo ir apie tai, kad tokiame darbe pati galės dėliotis savo grafiką, tad bus lengviau derintis prie vaikų poreikių. Fotografuoti Inga mėgo nuo seno, iš Anglijos buvo parsivežusi neblogą fotoaparatą, tik štai pinigų jokiems kursams neturėjo – visko mokėsi savarankiškai.
Pirmasis jos kaip fotografės darbas buvo vienos merginos fotosesija – už ją uždirbo juokingą 15 litų sumą. Ir vėliau sekusios jos vestuvių, mergvakarių fotosesijos buvo nebrangios, bet palengva pavyko įsivažiuoti, klientų radosi vis daugiau.
O ar nebuvo meto, kai ji net neturėjo už ką vaikams maisto nupirkti? „Ne, kažkaip pavyko išsisukti – gaminti moku ir su minimaliomis išlaidomis. Be to, gal Dievas mane saugo – kai atrodydavo, kad padėtis su finansais itin sunki, sulaukdavau kokio užsakymo ar žmonės įsigydavo dovanų kuponą mano fotosesijai“, – optimistiškai pasakojo moteris.
Jos kaip fotografės karjera palengva įsivažiavo, ir pagaliau jai pavyko išsinuomoti fotostudiją. Jau buvo supratusi, kad vestuvių fotografija jos nevilioja – nelengva suvaldyti didelę svečių minią – o širdžiai mieliausia fotografuoti šeimas ir mažus vaikučius. Suprantama, juos įamžinti patogiausia, turint fotostudiją.
Nuo mažens vaikus labai mylėjusi Inga dabar juos įamžina mielose fortografijose. I.Kučinskaitės („Golden Sun Photography“) nuotr.
„Dar vaikystėje labai mylėjau vaikus, pažinojau visus kiemo mažylius, o kaimynės, kurios leisdavo stumdyti jų vežimėlius, tapdavo geriausiomis mano draugėmis“, – prisiminė Inga.
Kalėdinės dekoracijos liko nepanaudotos
Tai, kad fotostudiją moteris pagaliau išsinuomojo, dar nėra laiminga jos istorijos pabaiga. Ten ji įsikūrė praėjusių metų sausį, o kovo mėnesį, kaip žinia, prasidėjo karantinas ir visas planuotas fotosesijas teko atšaukti.
Vasarą darbai vėl įsivažiavo, rudenį fotografė jau ir prisipirko dekoracijų kalėdinėms šeimų fotosesijoms – bet ir vėl prasidėjo karantinas, o dekoracijos liko nepanaudotos. Tiesa, už tą laikotarpį moteris gaudavo dirbantiesiems su individualios veiklos pažyma valstybės skiriamą 260 Eur išmoką.
„Gerai, kad patalpų šeimininkai supratingi ir mokėjimus atidėjo tam laikui, kai darbas vėl įsivažiuos, tikiuosi, pavyks padengti įsiskolinimus ir viskas bus gerai“, – sakė Inga.
Dabar ji jau kibusi į darbus, nors prisipažįsta, kad užsakymų galėtų būti ir daugiau – kai kurie žmonės, per karantiną užsisėdėję namuose, ir dabar neskuba jų palikti.
Geriausia nedelsti
Ypač Ingai mielos neseniai išpopuliarėjusios vaikų pirmojo gimtadienio fotosesijos bei naujagimių fotografija. Jauniausias lėliukas, kurį jai teko fotografuoti, buvo vos 6 dienų amžiaus. Geriausia naujagimius įamžinti iki 14 paros – vėliau jie tampa jautresni prisilietimams ir garsams.
O ar moteriai nebaisu dirbti su tokiais mažyliais, juk juos reikia ir aprengti, ir tinkamai paguldyti? Inga atsakė, kad vieną fotografijos kursą visgi baigė pas profesionalią fotografę, ir jis buvo skirtas naujagimių fotosesijoms, nes iš interneto perprasti, kaip viskas daroma, pasirodė sudėtinga. Dabar įgudus jau atrodo, kad nieko sunkaus tame nėra ir mažiuosius fotografuoti visai paprasta.
Nuo mažens vaikus labai mylėjusi Inga dabar juos įamžina mielose fortografijose.
„Aš per fotosesijas nesijaudinu, bet neretai tą daro mažylių tėvai, o jų jaudulys persiduoda ir vaikučiams. Tačiau aš stengiuosi tėveliams aiškinti, ką ir kodėl darysiu – kad vaikelį vystysiu, kojytes priglausiu prie pilvuko ir t.t., ir jų jaudulys netrukus atslūgsta“, – pasakojo Inga.
Beje, įvairius drabužėlius ir apklotėlius, skirtus naujagimių fotosesijoms, ji dažnai mezga ar siuva pati. O būna ir taip, kad vardan gerų kadrų tenka ir kažką kalti, pjauti ir meistrauti.
Teigiamų emocijų atnešė katės
Ar visgi moteris nejaučia nerimo dėl to, kad jos darbe nėra stabilaus užtikrinto atlyginimo, o klientų gali pritrūkti ne tik per karantiną? „Taip, stabilumo tokiame darbe nėra, ir jeigu pradėsiu galvoti, kas gali nutikti ateityje, gali pasidaryti baisu. Taigi tiesiog stengiuosi apie tai negalvoti“, – nusišypsojo Inga.
Per antrąjį karantiną ji su dukrytėmis susigalvojo papildomą alternatyvią veiklą, kuri labai miela ir dar turėtų padėti šį tą uždirbti – sumanė įkurti Bengalijos kačių veislyną. Iki tol laikė namie šuniuką, paprastą, iš prieglaudos, o jam į kompaniją parnešė dvi kilmingas kates – Mišelę ir Margaritą. Viena katė jau susilaukė vaikučių, jų iš viso 6, tai 2 katinėliai ir 4 katytės.
Pradžioje pasitaikė ir bemiegių naktų – reikia stebėti, jog nepatyrusi katė savo naujagimių netyčia neužspaustų.
O dabar namie labai linksma – katinėliams jau vienas mėnuo, jiems dalyje kambario įrengtas aptvaras – „žaidimų aikštelė“.
„Jie į namus atnešė tikrai daug pozityvios energijos, ir mano dukros labai padeda jais rūpintis, tvarkyti jų reikmenis. Tik dar sunku galvoti apie tai, kad reiks mažyliams ieškoti naujų šeimininkų“, – sakė Inga.
Beje, vyresnioji dukra mamai padeda ne tik rūpintis katėmis, bet ir retušuoti nuotraukas „Pavyzdžiui, ji jau moka sutvarkyti naujagimio odelę, aš tik parenku tinkamiausią atspalvį. Daugelis žmonių galvoja, kad su ta naujagimių odele nėra ką veikti, o iš tiesų ten daug darbo „Photoshop“ programa – kai kurių naujagimių veideliai būna gelsvi, kitų – pernelyg raudoni ar melsvi. Tik paaugusių vaikučių, kuriems metukai, odelė tobula“, – paaiškino fotografė.
Kartais savo dukras ji įdarbina ir modeliukais. Tiesa, paaugusios jos už ačiū jau nebepozuoja – mama turi joms už darbą kažką pažadėti. Saldainio kol kas užtenka.
Daugiau Ingos darbų galite pamatyti čia.
Palikti komentarą