Meilė ir ramybė – neatsiejami. Meilė nėra kito žmogaus nusisavinimas. Tai būsena, kai jaučiama harmonija su visu pasauliu ir svarbiausia – su savimi. Tai tikėjimas, kad judi teisinga kryptimi. Jeigu ieškome meilės, randame dvasinę ramybę, o jeigu siekiame ramybės – randame meilę.
Ramybė – tai pirmiausia pusiausvyra
Kovų menais užsiimančių žmonių užduotis numeris vienas – išlaikyti pusiausvyrą. Pradėję lankyti karatė sužinote, kad didžiausia jėga slypi gebėjime išlikti ramiam ir „šalta“ galva. Vos tik emocijos pradės imti viršų, jūsų kova bus baigta.
Pusiausvyra ir dvasinė ramybė – mūsų pasitikėjimo savimi šaltinis. Ramybė nelygi mieguistumui! Ramybė – tai gebėjimas valdyti jėga, o ne konfrontacija. Ramybė – tai gebėjimas matyti visą paveikslą, nesutelkiant dėmesio į detales.
Jeigu norite apsisaugoti nuo visų negandų, rinkitės kitą planetą
Taiką ir pasitikėjimą galima atrasti tik savo viduje. Šiame pasaulyje nėra stabilumo, visa aplinka nuolat keičiasi. Kaip galime įveikti gyvenimo nenuspėjamumus? Tik juos priimdami.
Pasakykite sau: „Mėgstu siurprizus. Nuostabu žinoti, kad bet kuriuo momentu gali nutikti kas nors netikėto.“
Priimkite sprendimą: „Kad ir kas benutiktų, aš tai įveiksiu.“
Susitarkite su savimi: „Jeigu mane atleis, susirasiu kitą darbą su laisvesniu grafiku. Jeigu mane nutrenks autobusas, manęs čia daugiau nebebus.“
Tai – ne juokai. Tai – gyvenimo tiesa. Žemė – pavojinga vieta. Žmonės čia gimsta ir miršta. Bet tai nereiškia, kad turite gyventi it visko bijantis triušiukas.
Kaip pasiekti dvasinės ramybės?
Norėdami rasti dvasinę ramybę, pirmiausia pakeiskite pasaulėžiūrą. Į pagalbą pasitelkite ir įprotį kasdien ilsėtis.
Dvasinės ramybės jau pasiekę žmonės dažnai turi tam tikrus ritualus. Kažkas meldžiasi, kiti medituoja, kai kas ankstyvais rytais vaikšto pajūriu. Kiekvienas suranda savo relaksacijos būdą. Tai padeda geriau suprasti save ir supantį pasaulį.
Gyvenimas ir bus amžina kova, jeigu to norime
Šiuolaikinė Vakarų civilizacija išmokė mus jausti nuolatinę įtampą. Nesiginčiju, kad uolus darbas kalnus nuverčia. Tačiau prieš pradedant ką nors daryti, reikia nustoti su viskuo kovoti. Užaugome tikėdami pasipriešinimu. Esame linkę skubinti įvykius ir žmones. Aliname save, o tame yra daugiau žalos nei naudos.
Kam reikalinga relaksacija?
Beveik visas mūsų gyvenimas yra lenktynės dėl rezultatų. Bet gilus atsipalaidavimas, meditacija arba malda padeda mums kitaip pažvelgti į gyvenimą. Tikimės, kad ateitis padovanos mums nemažai malonių akimirkų, tačiau mūsų dėmesys vis tiek turi būti sutelktas į dabartį.
Praktikuodami gilų atsipalaidavimą, pradėsime pastebėti, kad kai kurios savybės, įgyjamos atliekant pratimą, palaipsniui tampa įpročiais ir keičia mūsų kasdienį gyvenimą. Tampame ramesni, prabunda intuicija.
Visi turime vidinį balsą, bet jis silpnas ir vos suprantamas. Kai gyvenimas tampa pernelyg įtemptas ir triukšmingas, nustojame jį girdėti. Bet vos tik prislopiname pašalinius garsus, viskas pasikeičia. Mūsų intuicija visada yra su mumis, bet dažnai nekreipiame į ją jokio dėmesio.
Daugelis žmonių įveikia šitą ratą. Iš to galima daryti išvadą: „Jeigu neturite laiko relaksacijai – ji jums tiesiog privaloma.“
Meditacija sutaupys jums daugiau laiko negu jai skirsite. Paverskite ją įpročiu – derinkite save kaip derina muzikos instrumentus. Dvidešimt minučių per dieną – kad jūsų sielos stygos skambėtų švariai ir suderintai. Kiekvieną rytą kelkitės ketindami išlikti ramūs. Kai kuriomis dienomis jums pavyks atsilaikyti iki vakaro, kai kuriomis – vos iki pusryčių. Bet jeigu dvasinę ramybę paversite tikslu, po truputį to išmoksite.
Gamtos jėgos
Ar kada pastebėjote, kad galite visą dieną braidyti po mišką ir jausti jėgų antplūdį? Arba praleisti rytą prekybos centre ir jaustis tarsi jus pervažiavo sunkvežimis? Visa aplinka skleidžia vibracijas, ar tai būtų žolė, betonas, plastikas, ar poliesteris. Mes ją pagauname. Sodų ir miškų vibracijos turi gydomųjų savybių – jos atkuria mūsų energiją.
Betoninių prekybos centrų vibracija yra kitokia – jie išsiurbia energiją. Katedrų vibracija nukreipta į viršų. Prirūkytuose baruose ir striptizo klubuose paliksite didžiulę savo gyvenimiškos jėgos dalį.
Nereikia būti genijumi, kad suprastume: mūsų sveikata ir pasaulėžiūra priklauso nuo nepastebimos aplinkos energijos. Kai mūsų pačių energija liejasi per kraštus, lengvai atsispiriame ligoms ir blogoms aplinkinių nuotaikoms. Jeigu energijos lygis lygus nuliui, pritraukiame ligas ir depresiją.
Labas, apleistas ir tuščias kampe…
Neatsitiktinai viso pasaulio kultūrose egzistuoja tradicija ir pagarba vienatvei. Tiek Amerikos indėnai, tiek Afrikos vadai palikdavo savo gentis, išeidavo į kalnus ar miškus, kad suprastų savo paskirtį.
Didieji mokytojai – Jėzus, Buda, Mahomedas – sėmėsi įkvėpimo iš vienatvės, kaip ir milijonai vienuolių, mistikų ir tiesos ieškotojų, sekusių jų pėdomis. Kiekvienam iš mūsų reikia tokios vietos, kur neskamba telefonai, nėra televizoriaus ir interneto. Tai gali būti miegamojo kampas, balkonas ar suoliukas parke – tai mūsų kūrybos ir apmąstymų teritorija.
Visuma
Pradedant XVII amžiumi, moksle gyvuoja sero Izaoko Niutono metodas: jeigu norite ką nors suprasti, sudaužykite tai į gabalėlius ir tyrinėkite fragmentus. Jeigu aiškiau nepasidarė, dalinkite į dar mažesnes dalis…
Galiausiai suprasite, kaip veikia visata. Bet ar teisingai? Paimkite Šekspyro sonetą ir padalinkite jį į daiktavardžius, linksnius ir įvardžius, tada žodžius – į raides. Ar taip geriau suprasite autoriaus mintį? Padalinkite Monos Lizos paveikslą į potėpius. Ką iš to sužinosite? Mokslas daro stebuklus, bet kartu anatomuoja. Protas skaldo dalykus į dalis. Širdis juos surenka į vieną.
Sveikata ir gerovė ateina, kai pradedame žvelgti į pasaulį kaip į visumą. Tai taikoma ir mūsų kūnui, gyvenimui, ir visai žmonijai.
Inforamcijos šaltinis:
Palikti komentarą