Dar vienas įdomus vaikystės momentas. Pamenu, kaip nusiteikinėjau ir ruošiausi tam etapui, kaip tėvas, tam tarpsniui į kurį žengs mano sūnus. Mintyse repetavausi kaip kantriai atsakinėsiu į jo klausimus, kad ir iš pažiūros beprasmius – „Teti, o kodėl mes einam? Todėl, kad mes turim dvi kojytes, todėl galim vaikščiot. – O, kodėl? Todėl, kad Dievulis mus tokius sukūrė. Mes turim dar ir dvi rankytes, galvą, akytes….“ O, kodėl? Todėl, kad esam žmonės. – O kodėl? Todėl, kad mums pasisekė. – O, kodėl?…. Kodėl? O kodėl?…. O kodėl šuo loja? Todėl, kad tokia jo kalba. O kodėl?“ Ir taip be galo.Ir galėjau numatyt, kad tai gali tęstis be galo be krašto, tuo pačiu supratau, kad tai vaikui yra gan svarbu ir tai lems jo tolimesnį požiūrį į gyvenimą, santykius su gamta, žmonėmis, visata, Dievu ir savimi.
Taigi, laikas, kada vaiko kalboje ims dominuot klausimas „KODĖL?“ „Smalsusis Kodėl`čiukas – pavadinkim šį laikotarpį taip. Kai išmokęs kalbėti, jis pasitelkia klausimus, kurių pagalba gali pažinti jį supantį pasaulį. Kada šis laikotarpis prasideda? Ko gero kiekvienam skirtingai, kai kam nuo 2-jų kitiems nuo 3,5 – 4 metų ir panašiai.
Laikas bėga ir ilgai neteko laukt, nes kaip tik dabar, čia ir esam, yra mano sūnus. „Kodėl“ suskambo! Ir čia turiu progą matyt, kaip man sekėsi ruoštis. Kaip man sekasi atsakinėt į tuos nesibaigiančius klausimus „KODĖL“ ir O, KODĖL?“.
Ko gero vertėtų tuos klausimus užsirašinėt. Bet kolkas to nepadariau, todėl ir sunku juos atsimint, iš tiek gausos. Žinoma, būtų linksma visiems, jei kokį šimtą čia pacituočiau, visi smagiai pasijuoktumėm. Visgi, esmė ne pačiose klausimų detalėse, o apskritai pačiame fakte, kad vaikas klausinėja. Koks tai platus ir svarbus įvykis, kuris gali labai praturtinti vaiką, žinoma, ir tėvus.
Gi, kai vaikas klausia, jis klausia to su visu jame esančiu susidomėjimu, rimtumu ir žingeidumu. Net jei mums, suaugusiems, klausimas gali pasirodyt juokingas, vaikui tai yra rimta. Ir jei mes, tėvai suvoksim viso šito rimtumą, vaikui labai padėsim ir jį užpildysim ne tik žiniomis, informacija, atsakymu į jo klausimą, bet ir parodysim jam, kad jis yra mums svarbus. Tai, kad mes atsišaukiam į jo klausimus, kantriai bandom paaiškinti ir nenumojam ranka, visada atsakom. vaiką daug ko išmoko. Taip vaikui „instaliuosis programa“ , kad šiame pasaulyje reikia būti žingeidžiu, nuolat klausinėti ir ieškoti atsakymų, net smulkmenosi. Tėvų reagavimas į jo klausimus, vaikui neabejotinai suteiks saugumo, kuris jam gyvybiškai svarbus. Pasekmės? Vaikas praturtinamas gera, teigiama patirtini, kuri jam padės eit per gyvenimą. O kur pagarba tėvams ir tolimesnis santykis jau su savo vaikais?
O kokia tai mokykla tėvams? Kiek kantrybės savyje mes turim rasti, kiek supratimo ir užuojautos šiam „smalsiajam kodėl`čiukui“. O gal ir pastangų žinoti? Gi, vaikas užduoda ne vien „kvailus“ klausimus. Kartais gali tekt atsakymų į jo klausimus ir „pasigooglint“. Čia ir patys mokomės. Tobulėjam visi visapusiškai. Tuo pačiu, santykis į silpnesnį puikiai atspindi mus pačius. Parodo kokie mes iš tikro esam. Tad manau verta pabandysi į visus tuos „Kodėl“ atsakyti ar bent jau pasistengti, neignoruoti. Tėvams puiki mokykla darbui su savim. Čia mes galim pamatyt kiek tos kantrybės , supratimo vaikui turime ir jei neturime, iškelti sau tą patį klausimą „KODĖL“ , Kodėl neturiu kantrybės? Kas mano gyvenime ne taip? Kur tos kantrybės gauti? Galų gale, kas ta kantrybė? Ar tai dantų sukandimas? Ar natūrali būsena, kuri randasi, kai mes suvokiam atitinkamus dalykus, šiuo atvėju „KAS YRA VAIKYSTĖ?“ Ir šitie klausimai gali kardinaliai pakeist mūsų gyvenimus, jei mes imsim ieškot atsakymų į juos. Didžiulis perversmas gresia tiems, kurie šių klausimų dar neuždavė.
Ne paslaptis, kad tėvų kantrybė šiais laikais itin retas deimantas. Tėčiai ir mamos susikoncentravę į tai, kaip „išlikti“. Dažniausiai abu dirbantys , dirbantys darbus ne pagal prigimtį ir iš jų grįžtantys emociškai išsunkti, o tai reiškia „nebandykit paliesti manęs emociškai, bet kurią minutę galiu užsidegt“. Ir čia vaikas ateina ir sako “ Mama/tėti, o kodėl saulė šviečia?“ Ir čia dažnas tėvas netekęs kantrybės, jau po pirmo vaiko klausimo drebia „TODĖL!“ Vaikai dažniausia iškart nepasiduoda, jie vėl “ O kodėl? ..Tada tėvai galutinai šauna „Neuždavinėk kvailų klausimų! Aš pavargus/-ęs.“ Vaikas lieka atstumtas ir su paslėpta žinute „Neuždavinėk klausimų, nereikia jų uždavinėt, suaugę klausimų neuždavinėja, niekam tu neįdomus“ ir panašiai. Žinoma, kad vaikas būtų nukaltas, dar tenka ne vieną kart jam paklaust “ Kodėl“ … Bet tokio tipo tėvai po kelių tokių atstumimų gali visiškai sužaloti vaiko vieną iš pagrindinių raktų į gyvenimą – Žingeidumą, norą žinoti, pažinti, atrasti.
Ir kas nutinka su tais, kurie netenka to rakto? Jie tampa tais, kuriems pasakoma ir jie neklausinėdami tai padaro, vykdo įsakymus. Ar galiu vadint tai „MINIA“, manau nesuklysiu. Taip, tai ta masė su kuriais, kad ir ta pati valdžia, darbdavys išsidirbinėja, o jie neiškelia jokių klausimų, kaip pavyzdžiui „Ar tai teisinga? , Ką galiu padaryt, kad būtų geriau?, Kaip galiu tai pakeisti?“ ir panašiai. Jie neturi to mechanizmo,programos nėra, nes vaikystėj jiem nebuvo leidžiama klausinėti kvailų klausimų.
Tad skatinu save ir visus jus, mieli tėveliai, atsakinėkim į kiekvieno smalsiojo kodėl`čiuko kiekvieną klausimą, praturtinkim juos ir praturtėkim patys.
Aš linkiu jums laimės.
2015 07 16
Nuotr. ( fotografas Mindaugas Šerna )
Straipsnį parengė Mindaugas Šerna
Palikti komentarą