Papildomas vaikų ugdymas, Psichologija, Vaikai/šeima

Šiuolaikiniai vaikai: ar patarti jiems renkantis profesiją?

Savo vaikams visi tėvai norime kuo geriausio ir dažnai puikiai įsivaizduojame kaip turėtų klostytis jų gyvenimas. Tačiau entuziastingai mėgindami padėti vaikams pasiekti to įsivaizduojamo gero gyvenimo tikslų, pamirštame, jog reikėtų jiems palikti pakankamai erdvės ir laiko patiems atrasti atsakymus bei pasirinkti ko iš tikrųjų nori jie.

Psichologė, leidyklos „Šviesa“ knygų autorė Eglė Gudelienė bei Kauno technologijos universiteto docentė, dirbanti karjeros kūrimo srityje ir konsultuojanti karjeros pasirinkimo klausimais Vilija Stanišauskienė, kviečia pažvelgti į šiuolaikinių vaikų poreikius ir sprendimų priėmimo ypatumus.

Kuo šiuolaikiniai vaikai išsiskiria labiausiai?

„Šį kartą norėčiau atkreipti dėmesį, kad su šiuolaikiniais vaikais pasikeičiame ir mes, tėvai – tampame drąsesni, laisvesni, smalsesni bei reiklesni. Aplinkoje daugėja konkurencijos, noro kuo greičiau patirti kuo daugiau, tad neišvengiamai daugėja įspūdžių, patiriamų emocijų, o tai gali ne tik turtinti, bet ir varginti. Vaikams kartais nebelieka laisvo laiko pagalvoti apie tai, ko jie iš tiesų nori, užsiimti malonia veikla, atsipalaiduoti, sugrįžti į vidinę pusiausvyrą,“ – pastebi E. Gudelienė.

Šiuolaikiniai vaikai, kaip niekada anksčiau, gauna itin daug informacijos per labai trumpą laiką, tad svarbu leisti jiems ją ramiai apdoroti, neskubinti vaikų. Taip pat, labai svarbu suteikti vaikams, dažnai nuomonę susidarantiems iš virtualių šaltinių, įtakos formuotojų socialiniuose tinkluose bei portaluose, galimybę ir priminti, kad kuo daugiau dalykų reikėtų išbandyti praktiškai – naują žaidimą pažaisti lauke su draugais, o ne kompiuteryje, dominančią profesiją išbandyti atliekant praktiką vasarą ir patikrinti ar susidarytas įspūdis atitinka realybę.

Kaip padėti vaikams ugdytis ir formuotis savarankišką nuomonę?

„Vaikų savarankiškumas labai priklauso nuo vaiko santykio su tėvais. Šeimose, kuriose tėvai yra drąsinantys, kantrūs, pasitikintys savo vaiku, dėmesingi vaiko poreikiams, tačiau tuo pačiu gebantys tinkamai apibrėžti pageidaujamo elgesio ribas, vaikai auga kur kas savarankiškesniais. Priešingai nei šeimose, kur vaiko poreikiai tampa pagrindiniu suaugusiųjų dėmesio objektu, kur jis pernelyg saugomas ir globojamas, kur pasiektas rezultatas tampa daug svarbesniu už įdėtas pastangas,“ – pataria psichologė.

Patarti ar susilaikyti?

Puldami patarinėti vaikui, jam to nepaprašius, nusiunčiame paslėptą žinutę, kad aš netikiu, jog tu pats pajėgus išspręsti kilusią situaciją, kad tu sugebėsi savarankiškai atrasti tinkamą sprendimo būdą. Taigi, patardami slopiname vaiko pasitikėjimą savimi bei sudarome sąlygas jam patirti gėdą dėl nežinojimo. Taip vaikai tampa jautrūs nesėkmėms, tad skaudžiai išgyvena padarytas klaidas. O klaidos yra būtinos, kad atrastume kuo daugiau būdų sunkumams įveikti, kad lavintume savo mąstymą ir stiprintume turimus gebėjimus.

Pasistenkite išlaukti kol vaikas pas ras atsakymą ar paprašys Jūsų pagalbos ar patarimo. O jei vis tik nusprendžiate įsiterpti – patarimą pateikite ne kaip savo siūlomą nuomonę ar sprendimą, bet kaip pavyzdį – pasidalinkite savo patirtimi ar išmoktomis pamokomis, papasakodami ne tik apie kilusią problemą bei Jūsų rastą atsakymą, bet ir apie kelią kaip iki jo ėjote, kokias pamokas išmokote, kaip „išmąstėte“ tokį pasirinkimą.

„Ne mažiau svarbus yra tėvų palaikymas vaikui priėmus sprendimą. Net jei jaunuolio pasirinkimas neatitinka tėvų lūkesčių, manau, dera gerbti jo sprendimą. Turime suvokti, kad jaunoji karta visai kitaip mato pasaulį, kitaip supranta gyvenimo prasmę ir karjeros sėkmę,“ – pastebi V. Stanišauskienė.

Ar pastebite pokyčių šiuolaikinės kartos pasirinkimo procese planuojant ateitį, renkantis studijas?

„Lyginant šiuolaikinės kartos ir jos tėvų karjeros sprendimus (prieš porą metų teko atlikti detalų lyginamąjį kartų tyrimą būtent šiuo aspektu), pastebėta ir panašumų, ir skirtumų. Abiejų kartų karjeros sprendimams didžiulės įtakos turėjo istorinis ir kultūrinis kontekstas. Šiuo aspektu ypač reikšminga šveitimo politika, tiksliau – stojimo į aukštąsias ir kt. mokyklas sąlygos, nuo kurių priklauso karjeros pasirikimų galimybių ribos ir būtinybės apsispręsti momentas.“ – teigia Vilija Stanišauskienė.

Jaunoji karta, lyginant ją su karta, kuri karjerą rinkosi prieš dvidešimt metų, savo karjeros sprendimus grindžia racionalesniais argumentais, išsamesne galimybių analize, akcentuoja ir noriai komentuoja savo unikalumą bei demonstruoja aukštą savivertę,“ – teigia Vilija Stanišauskienė.

„Ankstesnėms kartoms studijų srities pasirinkimas dažniausiai reiškė įsipareigojimą vienai sričiai visam gyvenimui. Tuo tarpu šiuolaikinės kartos sprendimams būdingas neužbaigtumas, užsitęsęs sprendimo tikrinimas. Dažnai net baigdami bakalauro ar magistro studijas šios kartos atstovai vis dar abejoja, ar pasirinktas teisingiausias kelias, drąsiai „keičia kursą“, imasi kitos srities veiklų ar studijų,“ – pastebi docentė. Todėl mes, tėvai, turėtume įsiklausyti į vaikų dvejones bei neskubėti jų atkalbėti.

Kitas labai ryškus pokytis yra susijęs su sprendimą priimančių žmonių savarankiškumu. Šiandieniniai studentai savo studijų pasirinkimą dažnai įvardija ne kaip asmeninį, o kaip šeimos sprendimą, pasakoja, kaip artimieji padėjo rinkti informaciją apie studijų programas, talkino pildant dokumentus internete, dalyvavo pasirašant sutartis ir įsikuriant studijų mieste. Manau, tai visai geras ženklas: tėvų palaikymas yra reikalingas ir vertinamas.

Kaip rekomenduotumėte elgtis tėvams renkantis studijas ar karjerą: patarti, padėti ar atsitraukti?

„Karjeros kelio pasirinkimas – sudėtingas jauno žmogaus sprendimas, keliantis jam nemažai nerimo dėl nežinomybės. Todėl mylintys tėvai, manau, turėtų būti šalia, palaikyti ir, esant poreikiui, padėti vaikams objektyviai įsivertinti save ir susigaudyti tarp gyvenimo siūlomų galimybių. Jei apsispręsti turintį žmogų užvaldo nerimas dėl sprendimo pasekmių (kaip tai paveiks mano gyvenimą? ką reikės daryti, jei nepasiseks?), stresas jam trukdo galvoti, svarstyti ir teisingai pasirinkti. Ypač šį stresą didina laiko spaudimas ir begalinis karjeros sprendimo sureikšminimas. Tėvai, manau, turėtų ne didinti, o kaip tik švelninti įtampą. Jie, turėdami daugiau gyvenimiškos patirties, juk gali patvirtinti, kad „ne tos studijos“ ar „ne visai tas pirmas darbas“ – tikrai ne pasaulio pabaiga,“ – pataria Kauno technologijos universiteto docentė V. Stanišauskienė.

Svarbu prisiminti, jog renkasi vaikas ir reikia įsiklausyti į jo mintis bei argumentus. Mūsų, tėvų, rolė – būti šalia, palaikyti ir pasidalinti savo įžvalgomis, kaip pavyzdžiais. Atsitraukdami, palikdami vaiką vieną nuspręsti, turime būti tikri, kad vaikui nestinga savarankiškumo, ryžto, atsparumo stresui, ir jis tai įrodė kitose gyvenimo situacijose. Bet ir tokiu atveju vaikams gera jausti artimiausių žmonių pritarimą, kalbėtis apie ateitį, drauge aptarti galimus karjeros variantus.

Informacijos šaltinis:

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.