Pradinės mokyklos mokytoja kartą paprašė vaikų parašyti apie tai, ko jie norėtų, kad Dievas jiems išpildytų.
Vakare ji tikrino mokinukų darbus, pradėjo skaityti vieną darbą ir apsiverkė.
Tuo metu vyras užėjo ir pamatė ją verkiančią.
– Kas nors negerai?- paklausė jis.
– Perskaityk, – atsakė ji ir ištiesė vieno berniuko darbą.
– Viešpatie, šiandien aš prašau tavęs kažko ypatingo: paversk mane televizoriumi.
Noriu užimti jo vietą. Noriu gyventi kaip televizorius mūsų namuose.
Noriu turėti ypatingą vietą ir suburti visą savo šeimą aplink save.
Kad klausytųsi manęs nepertraukdami ir neužduodami klausimų, kai aš kalbu.
Noriu būti dėmesio centru.
Noriu, kad manimi taip rūpintųsi, kaip rūpinasi televizoriumi, kai jis nustoja veikti.
Aš noriu būti tėvo draugijoje, kai jis sugrįžta namo pavargęs.
Kad mano mama, vietoj to, kad mane ignoruotų, ateitų pas mane, kai jai vieniša ir liūdna.
Aš noriu, kad nors kartais mano tėvai mestų viską ir nors truputį pabūtų šalia manęs.
Dieve, aš tiek nedaug prašau … Aš tiesiog noriu gyventi kaip bet kuris pasaulio televizorius “.
– Vargšas berniukas!- ištarė mokytojos vyras.- Ir iš kur tokie tėvai randasi?
Žmona raudodama atsakė:
– Tai mūsų sūnaus rašinys…
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą