Ir vienaip, ir kitaip, ir vienu pjūviu, ir kitu išnagrinėję pasaulyje tarptautiniu mastu atliekamų mokinių pasiekimų tyrimų rezultatus, kiekvienos suinteresuotos šalies švietimo politikai, ekspertai, praktikai vis ieško kelių ir būdų, kaip gerinti padėtį „savo darže“.
Štai, Jungtinės Karalystės švietimo ministrė Nicky Morgan, pareiškė norinti, pasak „BBC News“, kad Anglija patektų į tarptautinio PISA tyrimo vertinimu geriausių pagal kalbos ir matematikos testų rezultatus švietimo sistemų penketuką.
EBPO švietimo ir įgūdžių direktorato direktorius Andreas Schleicheris straipsnyje„Seven big myths about top-performing school systems“ teigia, jog iš pasaulio šalių surinkti įrodymai demaskuoja kai kuriuos pasklidusius didžiuosius mitus apie tai, ko reikia, kad švietimo sistema veiktų gerai.
Juk sakoma:
1. Socialiai nepalankiose sąlygose atsidūrusiems mokiniams lemta prastai mokytis mokykloje
Visame pasaulyje mokytojams rūpi, kaip savo klasėse padėti socialiai remtinų šeimų vaikams. Kai kurie mano, kad nepriteklius – tai lemtis.
Tačiau PISA testų rezultatai rodo, kad 10 proc. skurdžiausiai gyvenančių Šanchajaus penkiolikmečių matematiniai gebėjimai yra geresni nei 10 proc. visas privilegijas turinčių JAV ir kelių Europos šalių bendraamžių.
Priklausomai nuo to, kurioje šalyje gyvena ar kokią mokyklą lanko, panašiomis sąlygomis gyvenančių mokinių mokymosi rezultatai gali būti labai skirtingi.
Švietimo sistemos, kuriose nepalankiomis sąlygomis gyvenantys mokiniai gerai mokosi, geba sušvelninti socialinę atskirtį. Jose paprastai į daugiausiai rūpesčių keliančias klases kviečiami dirbti talentingiausi mokytojai, į tokias mokyklas pritraukiami geriausi vadovai, gebantys visiems mokiniams sudaryti sąlygas siekti gerų, aukštus reikalavimus atitinkančių mokymosi rezultatų ir užtikrinantys jiems puikią mokymo kokybę.
Kai kurie kritikai iš JAV, nepalankiai žiūrintys į tarptautinius švietimo rezultatų vertinimus ir švietimo sistemų lyginimus pagal rezultatus, tvirtina, kad tokių palyginimų nauda menka, nes Jungtinėse Amerikos Valstijose esama unikalių socialinių-ekonominių skirtumų.
Vis dėlto ši šalis yra kur kas turtingesnė nei daugelis kitų ir švietimui skiria didesnį finansavimą nei daugumoje jų. JAV mokinių tėvai yra labiau išsimokslinę nei daugelyje kitų šalių, o nepalankiomis socialinėmis-ekonominėmis sąlygomis gyvenančių mokinių dalis maždaug atitinka EBPO šalių vidurkį.
Ką iš tikrųjų atskleidžia palyginimai? Jie rodo, kad nepalankios socialinės-ekonominės sąlygos turi ypač didelį poveikį JAV mokinių mokymosi rezultatams, t.y. dviejų skirtingomis sąlygomis gyvenančių JAV mokinių mokymosi rezultatai skiriasi kur kas labiau nei EBPO šalių mokinių.
2. Dėl imigrantų mokinių – prastesni bendri rezultatai
Teigiama, kad jei klasėse drauge mokosi ir vaikai iš imigrantų šeimų, kyla sunkumų.
Tačiau PISA tyrimai rodo, kad testų rezultai neatskleidžia jokio ryšio tarp bendrų tos ar kitos šalies mokinių rezultatų ir drauge besimokančių mokinių iš imigrantų šeimų dalies.
Įvairiose tirtose šalyse net ir tokią pačią migracinę patirtį turinčių bei iš tokių pačių šeimų atėjusių mokinių testų rezultatai labai skirtingi. Dėl to galima daryti prielaidą, jog rezultatus daug labiau lemia tai, kur vaikai lanko mokyklas, o ne tai, iš kur jie atvyko.
3. Viską lemia pinigai
Pietų Korėja, kurios mokinių matematikos testų rezultatai geriausi iš visų tyrime dalyvavusių EBPO šalių mokinių rezultatų, mokiniui skiria mažesnį nei vidutinį finansavimą. (Gal svarbus visos šeimos palaikymas? – Pietų Korėjoje tėvai uždega žvakes, kai jų vaikai laiko egzaminus…)
Pasaulio jau nebeskirstome į turtingas ir gerą išsimokslinimą turinčių žmonių šalis bei skurdžias su menko išsilavinimo piliečiais. Švietimo sistemų sėkmės jau nelemia tai, kiek švietimui skiriama pinigų, ji priklauso nuo to, kaip tie pinigai panaudojami.
Pasaulio šalys turi investuot į geresnį ugdymą ir tobulesnius gebėjimus, jei ketina konkuruoti vis labiau žiniomis grįstoje pasaulio ekonomikoje.
Vis dėlto nuo mokiniui skiriamos lėšų sumos EBPO šalyse priklauso mažiau nei 20 proc. mokinių mokymosi rezultatų variacijos. Pavyzdžiui, Slovakijos Respublikos, kuri mokiniui nuo 6 iki15 metų amžiaus skiria apie 53000 JAV dolerių, penkiolikmečių mokymosi rezultatai vidutiniškai tokie patys, kaip ir jų bendraamžių Jungtinėse Amerikos Valstijose, išleidžiančiose per 115000 JAV dolerių mokiniui.
4. Mažesnėse klasėse – geresni rezultatai
Kur pažvelgsi, visur mokytojai, tėvai, politikai pirmenybę teikia mažoms klasėms, teigdami, jog jos – geresnio ir labiau individualizuoto mokymo(si) prielaida. Per pastarąjį dešimtmetį mažinamos klasės daugelyje šalių tapo labai padidėjusių mokiniui skirtų išlaidų priežastimi.
Vis dėlto, PISA tyrimo rezultatai nerodo jokio ryšio tarp klasės dydžio ir mokinių mokymosi rezultatųnei pačiose šalyse, nei lyginant jas.
Juo įdomesnis tas faktas, kad geriausiose švietimo sistemose stebima tendencija nuolat pirmenybę teikti mokytojų darbo kokybei, o ne klasės dydžiui. Kai jose reikia rinktis tarp galimybės turėti mažesnę klasę ar geresnį mokytoją, balsuojama už pastarąjį pasirinkimą. Užuot skyrusios pinigų sumas mažesnėms klasėms organizuoti, šios švetimo sistemos investuoja į konkurencingesnius atlyginimus mokytojams, profesinį tobulinimą bei darbo krūvio mažinimą.
5. Bendrasis lavinimas – teisingumui ir lygioms galimybėms užtikrinti, mokinių atranka – geresniems mokymosi rezultatams pasiekti
Paprastai manoma, jog atrankos nedaranti bendrojo lavinimo mokyklų sistema sukurta teisingumui ir lygioms galimybėms užtikrinti, tačiau joje nepasiekiama geriausių mokymo(si) rezultatų, o sistema, kurioje vykdoma mokinių atranka, orientuojasi vien į kokybę ir aukščiausius rodiklius.
Tačiau tarptautiniu mastu atliekami švietimo sistemų palyginimai rodo, kad tarp mokymosi kokybės ir teisingumo/lygių galimybių mokytis nesuderinamumo nėra, – geriausiose švietimo sistemose abu dalykai suderinami. Ir nė vienos šalies, kurioje mokiniai griežtai rūšiuojami, nesvarbu kaip – ar iš anksto, žinant mokinio pasiekimus, ar rūšiuojant pagal mokymosi rezultatus vėliau, ar paliekant kartoti kursą dar metams – nėra tarp švietimo sistemų, kuriose didžiąją dalį sudaro geriausiai besimokantieji.
6. Skaitmeniniame pasaulyje reikia naujų mokomųjų dalykų ir platesnės ugdymo programos
Globalizacija ir technologijų plėtra turi didelės įtakos tam, ką turi žinoti mokiniai. Kai tiek daug įmanoma sužinoti tiesiog internete per „Google“ paiešką, kai kasdieniniai įgūdžiai tampa virtualūs ar tiesiog surandami bet kurioje pasaulio vietoje, kai taip sparčiai keičiasi darbai, pagrindinį dėmesį tenka skirti tam, kad žmonės galėtų tapti besimokančiaisiais visą gyvenimą, gebėtų išmokti sudėtingai mąstyti ir dirbti įvairiais būdais. Trumpai tariant, nūdienos pasaulis neatsidėkoja mums už tai, ką žinome.
Jam reikia to, ką mes gebame daryti su tuo, ką žinome. Daugelyje pasaulio šalių į tai reaguojama papildant bendrojo ugdymo programas naujais mokomaisiais dalykais. Naujausia pastebėta tendencija, kurią lėmė pasaulinė finansų krizė – mokyti vaikus finansinio raštingumo.
Tačiau PISA tyrimo rezultatai nerodo jokio ryšio tarp vis plačiau diegiamų finansinių mokomųjų dalykų ir finansinio raštingumo. Iš tikrųjų kai kuriose švietimo sistemose, kurių mokinių finansinio raštingumo testų rezultatai PISA tyrimo metu buvo geriausi, apie finansus mokyklose nemoko, tačiau tiesiog daug dėmesio ir pastangų skiria puikiems mokinių matematiniams gebėjimams ugdyti.
Apibendrindamas šias mintis, Andreas Schleicheris teigia, kad „geriausių švietimo sistemų ugdymo programos nėra mylios pločio ir vos colio gylio, – jos išlieka pastovios, su nedaug mokomųjų dalykų, kurių yra mokoma gerai ir nuodugniai“.
7. Pasiseks, jei gimei talentingas
Daugybė švietimo psichologų darbų įtvirtino mintį, kad įgimtas talentas, o ne didelės pastangos lemia gerus mokymosi rezultatus.
PISA tyrimo rezultatai paneigia šį įsitikinimą, nes rezultatai rodo, jog didelės dalies Vakarų šalių mokinių gerus pasiekimus matematikos ir gamtos mokslų srityse greičiau lėmė sėkmė, o ne mokinių pastangos. Tai – požymis, rodantis, jog minėtas įsitikinimas nuolatos neigiamai veikia mokymosi rezultatus.
Mokytojai, manydami, kad neteisingai elgiasi su mokiniu, gal jaučiasi blogai, versdami mokinius, kurie vertinami kaip mažiau gabūs, siekti geresnių rezultatų. Mokytojų tikslas greičiau būna sudaryti kiekvienam mokiniui sąlygas pasiekti vidutiniškų tos klasės mokinių rezultatų, o ne kaip Suomijoje, Singapūre ar Šanchajuje siekti aukštų visuotinių rodiklių.
PISA tyrimo metu, lyginant mokinių pažymius ir mokymosi rezultatus, irgi matyti, jog mokiniai neretai mažesnius lūkesčius sieja su prastesnėmis socialinėmis-ekonominėmis sąlygomis gyvenančiais mokiniais. Ir patys mokiniai, ir jų tėvai gali turėti mažiau vilčių dėl gero mokymosi.
Pasak Andreas Schleicherio, tai sunki našta švietimo sistemoms. Ir mažai tikėtina, kad toms švietimo sistemoms, kuriose nesuvokiama, kad mokiniai gali pasiekti tikrai gerų rezultatų, pavyks pasivyti geriausias švietimo sistemas.
Suomijoje, Japonijoje, Šanchajuje ir Honkonge mokiniai, jų tėvai, mokytojai ir plačioji visuomenė, visi yra linkę tikėti, kad visi mokiniai gali pasiekti gerų mokymosi rezultatų. Šių šalių ir vietų švietimo sistemų mokiniai nuolatos tvirtina, jog jei jie patys pakankamai stengtųsi, tikėtų, kad jų mokytojai padės jiems pasiekti geriausių rezultatų.
Vienas iš įdomiausių pavyzdžių, pastebėtų kai kuriose iš geriausiais mokinių pasiekimais besididžiuojančių šalių, – tai palaipsniui įgyvendintas atsisakymas sistemos, pagal kurią mokiniai būdavo išrūšiuojami ir paskirstomi mokytis į skirtingas vidurines mokyklas. Tose šalyse nebuvo priimtas modelis lygiuotis į vidutiniškus pasiekimus ir nustatyti pagal tai naujus standartus. Užuot taip pasielgę, jos standartus „suvienodino“ kitaip: ėmė reikalauti, kad visi mokiniai siektų tokių rezultatų, kokių anksčiau buvo tikimasi tik iš geriausiųjų. „Tose švietimo sistemose visuotiniai aukšti reikalavimai tapo ne mantra, bet realybe“, – tvirtina Andreas Schleicheris.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą