Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

Savęs palaikymas: psichologės patarimai, kaip nežaloti savęs

Pagrindinis dalykas, kuriuo užsiima psichologai su savo klientais, yra jų savipagalbos ir palaikymo įgūdžių vystymas. Idealiu atveju šį sugebėjimą kiekvienam vaikui turėjo perduoti tėvai, tačiau dažniausiai taip neatsitinka, nes jie patys nemoka savęs palaikyti.

Psichologė Nina Rubstein paaiškino, kodėl negalima gyventi laimingai, priekaištaujant sau, kaltinant save, slopinant savo reakcijas, kad atrodytume „teisingi“ kitiems.

Ką reiškia „palaikyti save“?

Paprasčiausia savęs palaikymo versija: „Kas šaunuolis? Aš – šaunuolis!“. Tai lengviausias būdas pasidžiaugti savimi, kai tikrai kažką gero nuveikėte.

Deja, net šitas variantas daugumai žmonių yra neprieinamas, nes tėvai vaikystėje mokė, kad girtis negražu, reikia būti kukliam. Ir dėl tėvų meilės vaikai išmoko ignoruoti savo laimėjimus ir džiaugtis jais, įtraukti jų vaisius į savo tolesnį gyvenimą.

Tačiau savęs palaikymas – tai ne gyrimasis, o veikiau savęs ir savo nuopelnų priėmimas, be priekaištų ir padidinimo, įvairiausiose situacijose. Palaikyti save – tai suteikti sau teisę veikti taip, kaip pavyksta veikti.

*Jus nuskriaudė, jaučiatės įžeistas ir įskaudintas, išgyvenate liūdesį, skausmą ir pyktį. Jūs turite teisę visa tai jausti. Jau vien šių jausmų pripažinimas yra savęs palaikymas.

*Jūs suklydote dirbdami, gailitės dėl to, kad neatsižvelgėte į tam tikras smulkmenas, tačiau pripažįstate, kad tuo momentu veikėte tiek sėkmingai, kiek galėjote, net jei toli nuo idealo. Tai bus savęs palaikymas.

Kam viso to reikia?

Kodėl psichologai mano, kad negalima gyventi laimingai, priekaištaujant sau, kaltinant save, slopinant savo reakcijas, kad atitiktume kitų socialinius lūkesčius?

Jeigu kovojate su savimi, jūs išeikvojate labai daug energijos ne išorinių kliūčių įveikimui ir išorinių problemų sprendimui, o mėginimui perdaryti kažką savyje, kas yra jūsų natūrali reakcija.

Daug kas klausia, o kaip tada bus su saviaukla. Argi nereikia savęs tobulinti? Priklauso nuo to, ką vadinsime „tobulėjimu“. Neišauginsite puikios gėlės, jeigu laistysite ją nuodais.

Vystymasis ir tobulėjimas – tai vidinių resursų palaikymas ir jų nukreipimas kūrybine vaga, o ne bandymas nupjauti nuo savęs tai, kas, sociumo požiūriu, negražiai kyšo.

Jeigu pripažinsite save tokį, koks esate, galėsite kelti sau tokius tikslus: noriu išmokti spręsti uždavinius, kurių kol kas nemoku, noriu išmokti reguliuoti savo būsenas, su kuriomis kol kas nesiseka susitvarkyti, ir taip toliau.

Bet kol jūs kovojate su savimi, tol neturite šansų vystyti savo įgūdžių, jūs tik stengiatės save sužaloti.

Negalime kaltinti tėvų, kad jie neišmokė mūsų savęs palaikyti, nes jie patys to nemokėjo.

Verčiau reikia patiems padaryti tą darbą su savimi, kurio nepadarė tėvai: tapti sau išmintingais, mylinčiais ir dėmesingais tėvais ir palaikyti tuos savo bruožus, kuriuos pavyko išvystyti.

Kaip išmokti palaikyti save?

Pirmiausia pradėkite stebėti savo vidinius vertinimus, kuriuos skiriate savo rezultatams.

Jeigu pastebite, kad kaskart vertinate savo veiksmus neigiamai, tai pirmiausia reikia išmokti sustoti. Pastebėjote, kad kritikuojate save, iškart sustokite. Liaukitės tai daryti valios pastangomis.

Daug žmonių negali to padaryti, nes nevaldo savo mąstymo – mintys „teka“ jų galvoje nevalingai. Jiems tai yra natūralu, todėl savo minčių valdymo įgūdžiai atrodo nepasiekiami.

O tai yra toks pat sugebėjimas kaip valdyti savo tuštinimosi poreikius. Vaikystėje visi išmokome nedaryti į kelnes.

Antrasis žingsnis – išmokti atpažinti tą jausmą, dėl kurio save barate, iš kurio šie žodžiai išplaukia. Paprastai tai būna nusivylimas, baimė, apmaudas ir kiti neigiami jausmai.

Treniruokitės įvardyti juos: „Aš bijau“, „Aš pykstu“. Tik nesupainiokite su minties konstrukcija: „“Aš jaučiuosi kvailys“. Svarbu atskirti jausmą nuo minties.

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.