Psichologija tėvams: „Susirgsiu ir numirsiu. Tada jie sužinos, kaip jiems be manęs blogai.“ (Iš slaptų daugelio berniukų bei mergaičių, taip pat nesuaugusių tetų ir dėdžių minčių)…

Tikriausiai kiekvienas žmogus kada nors pasvajojo apie ligą ir mirtį. Tuomet, kai jautėsi niekam nereikalingas ir nevykęs. Kai troško, jog brangūs, artimi, mylimi žmonės atsigręžtų į savo rūpestingais veidais. Žodžiu, ne iš gero gyvenimo kyla tos mintys.

Liga – naudingas dalykas

Tokių fantazijų nekuria tik mažos galvelės. Ikimokyklinukai apie mirtį išvis nemąsto. Jiems regisi, jog gyveno visada ir visada gyvens toliau.

Apie ligas mažyliai negalvoja ir ligoniais savęs nelaiko. Jie nesupranta, kodėl turėtų liautis žaidę dėl kažkokios anginos. Užtat kaip smagu, kai mama šalia!

Kai užuot išėjusi į darbą, lieka namuose ir visą dieną skaito pasakas, laiko ranką ant kaktos ir neša skanumynus. O grįžęs iš darbo tėtis pažada (ypač jei tau aukšta temperatūra) nupirkti tai, apie ką seniai svajojai…

Kitą dieną, žiūrėk, jau ir nupirko. O jeigu tu esi labai gudrus vaikas, tai prie tavo patalo gali įvykti stebuklas: apie skyrybas kalbėję tėvai ima ir apsikabina…

Štai ir galvoji, ar verta būti sveikam, jei tavęs sveiko niekas net neprisimina. Visi užsiėmę, pavargę, kabinėjasi tai prie nevalytų ausų, tai prie netvarkos spintoje.

Lyg patys maži kitokie buvo. Gerai, jei išvis pastebi, jog egzistuoji. Veikiausiai tėtis laikraščiais užsiklos, o mama įsijaus į filmą, ir tavo gautas geras pažymis niekam nepadarys įspūdžio.

O štai kai susergi… Iš tėvų gali virvutes pinti.

Aišku, vaikas neserga tyčia. Jis – ne koks burtininkas, kartojantis užkeikimus. Tačiau vidinė ligos naudingumo programa kartkartėmis įsijungia.

Ji ima veikti tuomet, kai kitais būdais sulaukti pripažinimo tarp artimųjų nepavyksta.

Šito proceso mechanizmas nėra sudėtingas. Tai, kas organizmui ir asmenybei vienaip ar kitaip yra naudinga, realizuojasi automatiškai. Beje, nei vaikai, nei suaugusieji šito nėra įsisąmoninę. Tai pasąmonės procesai.

Psichoterapijoje jie vadinami naudos sindromu. Tokiu būdu galima gauti tai, ko trokšti: pavyzdžiui, sulaikyti vyrą, susiruošusį pas kitą, širdies smūgiu.

Ir jis liks – suglumęs, nusižeminęs, jis netgi išmoks pasitenkinti šiuo gyvenimu, kol išeis iš jo pirmas, pakirstas netikėtos kraujagyslių katastrofos.

Būna ir kitokių likimų.

Šansas prisikelti

Jis paliko ją sergančią, su vaikais ant rankų. Išėjo ir nebegrįžo. Atsitokėjusi ji susidūrė su žiauria būtinybe gyventi toliau. Iš pradžių vos neišprotėjo, bet vėliau įgavo daugiau proto.

Jai netgi atsivėrė akys, gabumai ir galimybės. Vyras vėliau sugrįžo pas ją – pas tą, kurios nebaisu mesti (todėl ir nesinori), su kuria įdomu ir patikima. Kuri ne krauna, o padeda nešti.

Panašus buvo Agatos Kristi likimas, pasak vieno jos biografų. Vyras ją metė tada, kai ji laidojo savo motiną. Prislėgta vieno sielvarto, sulaukė dar ir antrojo. Agata sudužo į daugybę šukių, bet nebuvo nieko, kas būtų galėjęs jas surankioti. Išskyrus ją pačią. Štai ištrauka iš jos biografijos:

„Ir štai aš likau viena. Dabar turėjau išsiaiškinti, kas esu, ar netapau visiškai priklausoma nuo kitų žmonių, ko taip bijojau… Daugiau nebeturiu apie ką galvoti, ko paisyti, išskyrus save pačią.“

Tai ne egoizmo priepuolis. Atvirkščiai, tai priklausomybės nuo kitų pripažinimas. Agata gerai suprato save: „Pagal charakterį aš priklausiau šunims: šuo pats neis pasivaikščioti, jei jo kas nors neišves. Galėjau likti tokia visam gyvenimui. Bet aš vyliausi geresnio.“

Jos pabėgimas iš namų – tai poelgis žmogaus, kuris prarado save. Dvejus metus po mamos mirties ji nieko nerašė. Ji rankiojo save po didžiosios griūties.

Tai buvo kone prisikėlimas iš mirusiųjų. Ir jai pavyko. Todėl, kad ji išsaugojo gebėjimą keistis, įveikdama aplinkybes, išmoko gyvenimo pamoką ir tapo stipri.

Agata Kristi gerai suvokė savo galimybes: „Aš niekada nesistengiau žūtbūt daryti to, kas man neišeina, kam neturiu gabumų“. Ji sudarė ilgą sąrašą, ko negali daryti, ir ką sugeba. Antrasis prasidėjo taip: „Na, ką gi, aš galiu rašyti. Ji turėjo puikų devizą: „Nemoki valdyti traukinio – tepk ratus“.

Kelias į artimųjų širdį

Tai kaipgi mums elgtis su vyrais panašiais atvejais? Manau, kad vyrai nėra didžiausia problema. Svarbu kokią poziciją pasirenka moterys.

Vienos iš jų renkasi emocinį šantažą, kitos pasinaudoja sunkumais kaip šansu tapti savimi. Tiesa, Agata Kristi vėliau ištekėjo dar kartą, ir šįkart laimingai. Savo gyvenimu ji realizavo pagrindinį defektologijos dėsnį: bet kuris defektas ir trūkumas yra stimulas tobulėti ir kompensuoti defektą. Taigi nėra to blogo…

Grįžkime prie sergančio vaiko. Iš tikrųjų liga jam galėtų būti naudinga tuo, kad jis pajustų norą būti sveikas. Liga jam neturi teikti privilegijų. Liga neturi pakeisti artimųjų santykio. Ir vaistai neturi būti skanūs, ir sanatorijoje neturi būti geriau nei namie. Ir mama turi džiaugtis sveiku vaiku, o ne versti jį svajoti apie ligą kaip apie kelią į jos širdį.

Viena moteris kaip kirviu nukirto nesiliaujančius dukters negalavimus, tačiau gana drastišku būdu. Ji liepė išeiti mergaitei į balkoną ir pastovėti ten kurį laiką šaltyje: jeigu sirgti – tai sirgti. Po šito incidento mergaitė beveik nebesirgo.

O jeigu vaikas nežino kito būdo patirti artimųjų meilę, išskyrus ligą? Tai didelė jo bėda, ir suaugusiesiems reikia labai rimtai apie tai pamąstyti. Ar jie sugeba mylėti aktyvų, išdykusį, neklusnų vaiką, ar jis, pataikaudamas tėvams, kemša streso hormonus į pasirinktą organą ir yra pasiryžęs suvaidinti auką vildamasis sukelti gailestį?

Būti sveikam – nepadoru..?