Paskutiniu metu vis dažniau naudojama populiarėjanti frazė „komforto zona“ . Darbdavys, norėdamas geresnių darbo rezultatų, įvairiais būdais skatina savo pavaldinius išeiti iš komforto zonos. Per ilgas buvimas sau patogioje situacijoje stabdo tobulėjimą ir didina nenorą žengti į priekį tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Kiekvienas žmogus susikuria savo komforto zoną, kurioje gyvena ir dažnai net nesusimąsto ar reikia iš jos išeiti ir kažką keisti. Nusistovėjusi jauki bei patogi aplinka tiek darbe, tiek gyvenime leidžia patirti mažiau streso.
Taigi, atrodo viskas aišku bei paprasta, ir priklauso tik nuo žmogaus ambicijų ir norų. Pats sau leidžiu nuspręsti ar noriu kažką keisti ar ne. Tačiau pakalbėkime apie tėvų komforto zoną. Iki vaiko gimimo visi gyvename savo nusistovėjusį gyvenimą ir, kaip kiekvienas iš tėvų pasakys, vaiko atėjimas jų gyvenimą apverčia aukštyn kojom. Tai tikriausiai vienas ir pagrindinis veiksnys, kuris norom nenorom mus iš komforto zonos tiesiog išspiria. Tam pasipriešint praktiškai neįmanoma, nebent esate visiškai neatsakingas ir nesirūpinantis tėvas ar mama. Čia jau kalbu apie kraštutinumus.
Išėjus iš komforto zonos mus džiaugsmingai pasitinka rizikos, įtampos, atsakomybės bei galimo pavojaus zonos. Ir, kas blogiausia, neturime ką rintis. Kiekvienas turime tą patirti, kitaip neįvertinsime komforto. Pirmas kūdikio maudymas, pirma naktis namuose, pirmas išėjimas į lauką, pirmas rimtas valgymas ir dar daug pirmų kartų suteikia tėvams didžiulį džiaugsmą ir tuo pačiu nuolatinę įtampą.
Tyliai pasvajojame ir jau su nostalgija prisimename tą mielą komforto zoną, kai galime ramiai visą naktį miegoti, keltis kada norim, valgyti kada norim ir t.t. Auginant vaiką tai galime sau leisti retokai. Nebent atsakomybę rūpintis vaiku trumpam perleistume seneliams, auklėms, darželiams ir pan. Tačiau toks atsipalaidavimas yra tik dalinis. Visų pirma dėl to, kad greitai baigiasi, antra, kad mama, palikdama savo vaiką kažkam, vistiek jaučia šiokį tokį stresą ar nerimą.
Taigi, nuspręsta, kol mažylis dar reikalauja didžiulės priežiūros ir pats sau padėti negali, atsakingi tėvai rūpinasi nė nesusimastydami, kad gali būti ir kitaip. Vaikui paaugus, pamažu viskas grįžta į savo vietas. Pirmiausia, pasijaučiame stipresni psichologiškai, turintys daugiau patirties. Jau tiek daug patirtų pirmų kartų, kad net nebegąsdina ir mėlynės atsiradimas, ir lankymasis priimamajame, ir vaiko palikimas darželyje visai dienai.
Pamažu pradedame prisiminti savo senąją ir mylėtą komforto zoną ir pradedame jausti, kad galime sau leisti ten grįžti. Vaikas darželyje ar mokykloje pavalgys, juo ten bus pasirūpinta. Aš turiu galimybes daryti ką noriu. Dirbti darbą ar tiesiog gulėti ir žiūrėti mėgiamą serialą.
Galiu drąsiai pasakyti, kad vis daugiau tėvų sau tai leidžia. Persilaužimas įvyksta išvedus vaiką į darželį. Tuomet galime skirti daugiau laiko sau, kai nereikia rūpintis maistu, pietų miegu ir panašiai. Labai greitai priprantama prie laisvo laiko be vaikų. Tuomet net ir grįžus vaikams į namus, dar vis negalime sugrįžti iš komforto zonos. Bet ar galime taip atsipalaiduoti , ar dėl to nenukenčia vaikai?
Atšalus orams man visada pasidaro liūdna… Bet ne dėl to, kad baigėsi vasara ir lauke niūru ir šalta. O dėl to, kad kieme nelieka vaikų klegesio. Tiesiog priprantu per langą girdėti žaidžiant vaikus nuo ryto iki vakaro. Priprantu matyti mamas, žaidžiančias žaidimų aikštelėje su savo vaikais. Suprantu – mokslo metai, vaikai darželiuose, mokyklose. Mano vaikai irgi lanko tas pačias įstaigas. Bet vakare ar savaitgalį esu žaidimų aikštelėje su vaikais viena. O juk šiame vaikų gyvenimo etape yra labai svarbu kuo daugiau būti lauke, pažinti, tyrinėti, išbandyti. Dar svarbiau vaiko raidai, kad šalia jo būtų artimi žmonės, mama, kuri kartu padėtų pažinimo kelyje. Bet dauguma tėvų mieliau lieka šiltuose namuose. Sveikinu, pamiršome vaikų poreikius ir esame komforto zonoje.
Vaikų mityba. Ar atsimename, kaip maitinome savo išmyluotus kūdikius. Kaip ieškojome paties geriausio ir sveikiausio maisto. Kaip virėme pačias sveikiausias košes ir labai atsakingai rinkome ką duoti ragauti. Kodėl, atšventus dvejų ar trejų metų vaikų gimtadienius, tą pamirštame. Ir vėl nori valgyti? Imk sausainį, o gal geriau važiuojame į kavinę, gal bandelės nori, o gal mėsainio ar picos? Kaip gera, kai tokio amžiaus vaikai jau valgo viską. Kaip greitai ir patogiai juos galime „užkimšti“. Ir vaikas sotus, ir tėvai laimingi… Vėl grįžtame į komforto zoną, kai nereikia stresuoti dėl sveiko maisto ruošos.
Vaikų laisvalaikis bei ugdymas namuose. Dažniausiai pasidžiaugiame, kad darželyje vaikas linksminosi, piešė, šoko, dainavo, mokėsi. Namuose užsiimk pats, pažaisk, o gal filmuką pažiūrėk. Ypač, kai šiuolaikinės technologijos leidžia vaikams mokytis be tėvų pagalbos. Kiek smagių lavinamųjų filmukų ar abėcėlių siūlo youtube.com. Tėvams didžiulė „ pagalba“ – nereikia sėdėti su vaiku palinkus prie stalo ir jo mokyti skaičiuoti. O kur dingo tarpusavio ryšys tarp tėvų ir vaikų? Emocinis ryšys yra labai svarbus nuo pat kūdikystės. Bendraujant su artimais žmonėmis, didėja pasitikėjimas savimi, stiprėja vaiko saugumo jausmas. Taigi neleiskime technologijoms to jausmo, gyvybiškais svarbaus vaikui, išstumti iš mūsų gyvenimų..
Pradedame daugiau laiko skirti sau ir savo pomėgiams. Taip ir turi būti, tėvai irgi žmonės – kiek galima tarnauti savo vaikui? Dažnai matau vėlai vakare prekybos ir pramogų centruose verkiančius ar zyziančius vaikus. Kai tėvai nori smagiai pasišnekučiuoti ar pasėdėti kavinėje su draugais, neretai vaikai imami kartu. Nors tokiu metu turėtų jaukiai namuose skaityti pasaką prieš miegą.
Tėvams gerokai paprasčiau gyventi, kai vaikai jau yra šiek tiek paauginti. Jie gali numigti mašinoje keletą minučių ir užtenka. Važiuojame toliau. Gyvenimas verda. Visi turi poreikių, tiek maži, tiek dideli, ir pasaulyje yra taip sudėliota, kad norime savo poreikius tenkinti. Savanaudiškumas – jis yra kiekviename, tik vieni tai leidžia sau, kiti ne.
Neteigiu, kad tai ką parašiau, yra skirta visiems tėvams. Bet stebint šiandieninę situaciją, garsiai sakau, kad taip, dauguma tėvų nepagalvoję grįžta į savo komforto zoną. Tačiau ar turime teisę ten grįžti, jeigu turime vaikų? Ar atsainus mūsų požiūrio pasikeitimas nedaro jiems žalos? Ar visgi, gimus vaikui prarandame teisę būti komforto zonoje?
Aš sakau TAIP. Tą dieną, kai įgavome teisę vadintis tėčiu ar mama, mes iki gyvenimo pabaigos jais ir būsime, ir to niekada neturime pamiršti. Tarnystė vaikui yra didžiausia dovana, ką galėjo duoti gyvenimas. Netgi sulaukęs aštuoniolikos visada liks tavo vaikas, kuriam nuolat reikalinga jausti tėvų buvimą jo gyvenime. Besąlygiška meilė, rūpestis vaiko ateitimi, branda, gyvenimo suvokimu, ir supratimas yra patys svarbiausi dalykai, kurių reikia tavo vaikui nuolat. Taip, kaip kūdikystėje keitėme sauskelnes, nes tai buvo būtina, taip pat bet kokio amžiaus vaikui yra būtinas tėvų palaikymas bei dėmesys.
Netgi kai būsime seneliai ir močiutės, mūsų vaikai ateis pas mus pasidalinti savo pasiekimais, nes mes vis dar jiems būsime reikalingi. Nes jie visada bus mūsų vaikai…
Regina Valantiejūtė
Informacijos šaltinis:
Informacinio švietimo projekto www.vaikodiena.lt informaciją naudoti komerciniais tikslais be raštiško www.vaikodiena.lt sutikimo draudžiama.
Palikti komentarą