Pastaruoju metu Lietuvą drebina garsių porų skyrybos. Indrė ir Mantas Stonkai, Indrė ir Jogaila Morkūnai, Artūras ir Agnė Zuokai – atrodo, skirtingais keliais suka net pačiomis tvirčiausiomis laikytos poros. „Betrūko dar, kad išsiskirtų Adamkai“, – po žinios apie Zuokų skyrybas socialiniame tinkle rašė komentatoriai. Kodėl išyra šeimos, kartu nugyvenusios ne vieną dešimtmetį?
Apie skyrybų bumą su Alfa.lt kalbėjo sertifikuota saviugdos trenerė, tinklaraščio Keliautoja.lt autorė Sonata Aaltonen. Pašnekovės teigimu, skyrybos neįvyksta per vieną dieną. Tai sunkus ir daug jėgų atimantis sprendimas. Poros išbando įvairius santuokos saugojimo būdus, kol pasiryžta žengti šį žingsnį. Moteris prisiminė savo gyvenimo atvejį ir suteikė šiek tiek vilties – skyrybos gali būti ne visa ko pabaiga, o veikiau pradžia.
„Skyrybos visiems mums sunki patirtis. Labiausiai tai apibūdinančiau kaip prieštaringų jausmų chaosą, dūzgalynę, kurioje nematyti nei lango, nei durų, per kurias galėtum išeiti į laisvę“, – sakė S. Aaltonen.
– Žinau, kad Jūs ne tik konsultuojate santykių sunkumų patiriančias poras, bet ir pati patyrėte skaudžias skyrybas.
– Skyrybas patyriau keletą kartų. Pirmą kartą jaučiausi palikta, kai mano tėvai išsiskyrė. Buvau maža mergaitė, nesupratau, kas vyksta, žinojau tik, kad tėtis išeina, nes jis blogas.
Nuo to laiko tėtį matydavau labai retai. Dabar stengiuosi aplankyti jį kasmet, jaučiu jam šilumą ir meilę. Nors, tiesą sakant, net nežinau, ar tuos jausmus jaučiu jam, o gal tam įsivaizuojamam tėčiui – artimai sielai, kuri mane myli, tik negali būti kartu šį momentą.
Tada pasakiau sau, kad sukursiu nuostabią šeimą. Straksėsiu su vaikais kaip Marija iš „Muzikos garsų“, duosiu jiems gausiai laiko ir meilės. Gražu, nes mano svajonė greitai tapo realybe, vos baigusi mokyklą sukūriau gražią šeimą – turėjau nuostabų vyrą ir du puikius vaikus. Lyg pasakoje, ilgai ir laimingai.
O tada įvyko antros skyrybos. Suvokiau, jog gyvenu nuostabioje šeimoje, bet ne savo gyvenimą. Buvau pasimetusi tarp vaidmenų, kuriuos tobulai vaidinau, bet buvau ne aš.
– Kaip manote, kodėl subyra santuokos?
– Nors skyrybų priežasčių būna įvairių, viena iš jų būna medijų suformuota „realybė“. Dažnai moterys savo ieško problemų sprendėjo. Tai yra įskiepyta nuo pat mažens, kai skaitėme pasakas, kuriose princas išgelbsti princesę, o vėliau žiūrėjome filmus, tokius kaip „Graži moteris“. Visa tai sukuria iliuziją, jog moteris yra princesė, o atėjęs vyras turi įvykdyti žygdarbius, ją išvaduoti, o nuo tada ilgai ir laimingai gyventi. Tas iliuzijas puoselėja romantiškos knygos, įvairūs mokymai apie stereotipišką vyrišką ir moterišką prigimtį, vaidmenis. Visa ta informacija medijų pateikiama kaip absoliuti tiesa, nors iš tiesų tai tik mintys. Mūsų protui sunku suvokti neapibrėžtumą, todėl mes stengiamės struktūrizuoti, nustatyti dėsnius ir taisykles.
Konsultuodama santykių sunkumų patiriančias moteris, labai dažnai girdžiu sakant: „Jie turi parodyti, kad myli, ir tada aš parodysiu savo jausmus.“ O kas būna su vyrais? Vyrai, prisiklausę tų pačių pasakų, daro tuos žygdarbius, kovoja, ir po to, kai susituokia, nenori, pavargsta kovoti. Tada ir išgirstame žmonos frazę – jis pasikeitė. Žiūrėdamos į pasikeitusį vyrą, jos nepastebi, kad pasikeitė ir pačios.
Pasitikėjimas, pagarba ir bendros vertybės – tai kertiniai santuokos ramsčiai. Jei nors vieno iš jų nebelieka, namelis subyra, todėl labai svarbus yra santuokos aktas, kurio metu mes duodame įsipareigojimą ne tik partneriui, bet ir sau.
Dar labai svarbu yra atvirumas. Teko konsultuoti partnerius, kartu praleidusius kelias dešimtis metų, kurie nedrįsta būti atviri vienas kitam. Dažnai skyrybos yra užprogramuotos dar sudarant santuoką, nes du žmonės nėra atvirai pasikalbėję. Turi užslėptų vilčių, lūkesčių, apie kuriuos nieko nežino jų partneris.
Visoms poroms patariu kalbėtis. Kuo daugiau aiškumo, tuo mažiau erdvės lieka intepretacijoms. Susitarimai ir taisyklės, ypač susijusios su buitimi, pinigais ir vaikų auklėjimu, padeda išvengti kivirčų ateityje.
Ir, žinoma, nepamirškite kviesti vienas kito į pasimatymus. Kuo dažniau, tuo geriau.
„Skyrybos visiems mums sunki patirtis. Labiausiai tai apibūdinančiau kaip prieštaringų jausmų chaosą, dūzgalynę, kurioje nematyti nei lango, nei durų, per kurias galėtum išeiti į laisvę“, – sakė S. Aaltonen.
– Žinau, kad Jūs ne tik konsultuojate santykių sunkumų patiriančias poras, bet ir pati patyrėte skaudžias skyrybas.
– Skyrybas patyriau keletą kartų. Pirmą kartą jaučiausi palikta, kai mano tėvai išsiskyrė. Buvau maža mergaitė, nesupratau, kas vyksta, žinojau tik, kad tėtis išeina, nes jis blogas.
Nuo to laiko tėtį matydavau labai retai. Dabar stengiuosi aplankyti jį kasmet, jaučiu jam šilumą ir meilę. Nors, tiesą sakant, net nežinau, ar tuos jausmus jaučiu jam, o gal tam įsivaizuojamam tėčiui – artimai sielai, kuri mane myli, tik negali būti kartu šį momentą.
Tada pasakiau sau, kad sukursiu nuostabią šeimą. Straksėsiu su vaikais kaip Marija iš „Muzikos garsų“, duosiu jiems gausiai laiko ir meilės. Gražu, nes mano svajonė greitai tapo realybe, vos baigusi mokyklą sukūriau gražią šeimą – turėjau nuostabų vyrą ir du puikius vaikus. Lyg pasakoje, ilgai ir laimingai.
O tada įvyko antros skyrybos. Suvokiau, jog gyvenu nuostabioje šeimoje, bet ne savo gyvenimą. Buvau pasimetusi tarp vaidmenų, kuriuos tobulai vaidinau, bet buvau ne aš.
– Kaip manote, kodėl subyra santuokos?
– Nors skyrybų priežasčių būna įvairių, viena iš jų būna medijų suformuota „realybė“. Dažnai moterys savo ieško problemų sprendėjo. Tai yra įskiepyta nuo pat mažens, kai skaitėme pasakas, kuriose princas išgelbsti princesę, o vėliau žiūrėjome filmus, tokius kaip „Graži moteris“. Visa tai sukuria iliuziją, jog moteris yra princesė, o atėjęs vyras turi įvykdyti žygdarbius, ją išvaduoti, o nuo tada ilgai ir laimingai gyventi. Tas iliuzijas puoselėja romantiškos knygos, įvairūs mokymai apie stereotipišką vyrišką ir moterišką prigimtį, vaidmenis. Visa ta informacija medijų pateikiama kaip absoliuti tiesa, nors iš tiesų tai tik mintys. Mūsų protui sunku suvokti neapibrėžtumą, todėl mes stengiamės struktūrizuoti, nustatyti dėsnius ir taisykles.
Konsultuodama santykių sunkumų patiriančias moteris, labai dažnai girdžiu sakant: „Jie turi parodyti, kad myli, ir tada aš parodysiu savo jausmus.“ O kas būna su vyrais? Vyrai, prisiklausę tų pačių pasakų, daro tuos žygdarbius, kovoja, ir po to, kai susituokia, nenori, pavargsta kovoti. Tada ir išgirstame žmonos frazę – jis pasikeitė. Žiūrėdamos į pasikeitusį vyrą, jos nepastebi, kad pasikeitė ir pačios.
Pasitikėjimas, pagarba ir bendros vertybės – tai kertiniai santuokos ramsčiai. Jei nors vieno iš jų nebelieka, namelis subyra, todėl labai svarbus yra santuokos aktas, kurio metu mes duodame įsipareigojimą ne tik partneriui, bet ir sau.
Dar labai svarbu yra atvirumas. Teko konsultuoti partnerius, kartu praleidusius kelias dešimtis metų, kurie nedrįsta būti atviri vienas kitam. Dažnai skyrybos yra užprogramuotos dar sudarant santuoką, nes du žmonės nėra atvirai pasikalbėję. Turi užslėptų vilčių, lūkesčių, apie kuriuos nieko nežino jų partneris.
Visoms poroms patariu kalbėtis. Kuo daugiau aiškumo, tuo mažiau erdvės lieka intepretacijoms. Susitarimai ir taisyklės, ypač susijusios su buitimi, pinigais ir vaikų auklėjimu, padeda išvengti kivirčų ateityje.
Ir, žinoma, nepamirškite kviesti vienas kito į pasimatymus. Kuo dažniau, tuo geriau.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą