Pasirodo, gyvenu nuostabiausiame Lietuvos mieste, kurio visą Lietuvą kamuojanti patyčių problema beveik nepaliečia. Netikit? Tokią džiugią naujieną išgirdau vieno tyrimo pristatymo metu. Tiesa, šį kartą buvo apklausti ne mokiniai.
Taigi trumpai apie tyrimą, kurį 2015 m. vasario-kovo mėnesiais atliko Klaipėdos miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius. Klaipėdos miesto ugdymo įstaigų vadovų buvo prašoma pateikti 2013-2014 mokslo metų informaciją apie patyčių problemą bei jos sprendimo būdus jų vadovaujamose įstaigose.
Informaciją pateikė 33 ugdymo įstaigos. 10 mokyklų nurodė, kad patyčių problemos iš viso neturi, likusios daugiau mažiau problemas pripažino. Taigi trečdalyje uostamiesčio mokyklų turėtų būti saugu ir gera mokytis. Net sunku tuo patikėt. Ar ne?
Visai pravartu būtų šiose problemų neturinčiose mokyklose atlikti kitą tyrimą – apklausti mokinius. Jei ir jie patvirtins tą patį, drąsiai galės visos Lietuvos mokyklos važiuoti semtis gerosios patirties.
Ką gi rodo Lietuvos mokinių apklausos? Paskutinių 2013-2014 m. atliktų tyrimų duomenimis, patyčias patiria beveik 30 proc. berniukų ir daugiau kaip 15 proc. mergaičių. Lyginant su kitomis 40 ES šalių, Lietuva užimama paskutinę vietą. Panašią problemą turi tik Latvija ir Rumunija.
Kodėl gi toks skirtingas suaugusiųjų ir vaikų požiūris? Ar suaugusieji sąmoningai ignoruoja problemas, ar jų tiesiog nemato? O gal vaikai per daug jautriai reaguoja į bendraamžių „išdaigas“? Jei suaugusieji sąmoningai ignoruoja problemą, tai kodėl tai daro?
Niekam nėra paslaptis, kad valdiškose institucijose dažnai tvyro baimė, pagrįsta dar sovietinių laikų požiūriu, kad jei tavo įstaigoje yra problemų, vadinasi, tu nesugebi jai vadovauti bei valdyti situacijų ir būtinai būsi iškviestas valdžios ant kilimėlio, užsitrauksi gėdą prieš visuomenę, o gal net būsi atleistas iš darbo. Taigi, norint ramiai gyventi, geriau neprasitarti apie jokias patyčias ar kitas problemas ir sudaryti idealios mokyklos įvaizdį. Ar geras įvaizdis ir karjera svarbiau už vaikų savijautą? O gal lauksime kokios nors eilinės nelaimės, kuri privers visus atsipeikėti ir pradėti veikti?
Žinia, mokyklos ir darželiai vykdo įvairias patyčių prevencines programas („Second Step“, „Olweus“, „Lions Quest“ ir kt). Vienos labiau veiksmingos, kitos mažiau, priklausomai nuo visos ugdymo įstaigos bendruomenės pasiruošimo, dalyvavimo ir kiekvieno asmeninio indėlio. Deja, bet tokios priemonės, kaip „Savaitė be patyčių“ (kodėl ne metai ar visas gyvenimas?) efekto neduoda, nes yra trumpalaikės, todėl būtina vykdyti nuolatinę prevencinę veiklą ir ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pirmiausiai darbui su tėvais. Juk elgesio modelį vaikai atsineša būtent iš šeimos, savo artimos aplinkos, o ugdymo įstaiga jį tik papildo.
Jei šeimoje vaikas patiria smurtą, prievartą, pažeminimus, tai didelė tikimybė, kad tokį pat pavyzdį rodys mokykloje, kuri, dirbdama tik su vaiku, problemos šaknų išrauti nesugebės. Štai čia iš esmės trūksta sisteminio požiūrio: visos ugdymo įstaigos turi vienodai suvokti prevencinius darbo principus ir pakankamai dėmesio skirti darbui su šeima / tėvais, burti efektyvias prevencines komandas, į kurias būtina įtraukti kuo daugiau bendruomenės narių.
Tačiau net ir efektyvus darbas švietimo sistemoje neišspręs problemos, jei to nesiims visa visuomenė, kuri privalo nusimesti abejingumo šydą. Ypač daug akmenų galima mėtyti į žiniasklaidos daržą, kuri vis dažniau neprisiima jokios atsakomybės už skleidžiamą turinį viešoje erdvėje (portaluose, socialiniuose tinkluose, TV, radiją ir t. t.). Vien patyčių ikonų Audriaus Užkalnio ar Algio Ramanausko fenomenas sąmoningus ir atsakingus piliečius verčia susiimti už galvų. Negana to, šiuos asmenis mokyklos kviečiasi ir vaikams pristato kaip ypač nusipelniusias „žvaigždes“. Ar tikrai Lietuvoje nebeliko vertų dėmesio intelektualių šviesulių, kuriuos galima būtų rodyti mūsų jaunajai kartai kaip pavyzdį? Yra, tereikia tik pasikviesti.
Kristina PAULIKĖ
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą