Kaip dažnai girdime: “Tu turi tapti pačiu geriausiu!“ Todėl, jei, pavyzdžiui, gerai gamini – būtinai atidaryk savo restoraną; gerai rašai – parašyk knygą; gerai taisai automobilius – registruok savo autoservisą; esi geras statybininkas – įkurk savo statybinę organizaciją, esi gera kirpėja – atidaryk savo kirpyklą.., ir t.t…
Mums tvirtina, kad turime siekti niekam nežinomų aukštumų: kažkieno sugalvotų sėkmingumo standartų ir lygmenų, padaryti neįtikėtiną karjerą, ir, apskritai – mes visada turime būti geriausi iš visų..
O jei ne – tuomet: “Tu degraduosi, netobulėsi, atsiliksi.. Reikia spausti viską iki maksimumo, reikia gauti kuo didesnę naudą iš visko. Tu nieko ypatingo nemoki? Tuomet eik į motyvacijos kursus, būk ambicingas, sugalvok ką nors, bandyk, prisiversk, bėk, realizuok, išnaudok, nugalėk, kovok!“
“..Ir kodėl tu dar vis gyveni tokiame mažame bute, kodėl nešioji tokius pigius drabužius?.. Tavo amžiuje jau turėtum uždirbti namui, brangiai mašinai, prabangioms kelionėms ir madingiems rūbams! Neuždirbi? Reiškia, esi tinginys, nevykėlis, gyveni beprasmišką pilką gyvenimą ir niekada nieko nepasieksi..“
O.. kas, jei žmogui viso to nereikia? Kas, jei žmogus laimingas, tiesiog augindamas vaikus, kepdamas pyragus, statydamas namus, augindamas daržus ar taisydamas automobilius? Kas, jei jis nenori jokių primetamų lygmenų ir aukštumų, jei jis daro tai, kas šiuo metu reikalinga ir ką jis gerai moka? Jei jam gerai ten, kur jis dabar yra?
Bet dauguma žmonių įsitraukia į tą socialinį “alpinizmą“, nes nuoširdžiai tiki, kad visiems būtina siekti standartinių, išskirtinai materialinių “aukštumų“.. Nes jei žmogus nenori siekti tų šabloninių “gėrybių“, tai skaitoma didžiausia nesėkme, tiesiog “socialiniu invalidumu“.
Tačiau visos materialinės “aukštumos“ – tai vartotojiškos visuomenės vertybės ir ypatumai, kur nėra bendrų vienijančių tikslų bendrai gerovei kurti, kur kiekvienas – tik už save, tik už asmeninę gerovę.
O siekis būti “geriausiu“ supriešina su kitais žmonėmis, įtraukia į alinančias kovas už viršenybę ir padaro gyvenimą sudėtingu – iškelia beprasmiškus ir nepasiekiamus tikslus, įpina į jį daugybę nereikalingos veiklos, atima sveiką nuovoką. Tada žmogus ir bėga ten, kur bėga visi, taiso tai, kas nesulaužyta, lipdo tai, kas nelimpa.
Todėl gyvenant vartotojiškoje visuomenėje sunku patikėti, kad kažkam gali visai nereikėti nei deimantų, nei prabangių namų ir mašinų, nei egzotiškų kelionių, pramogų ir madingiausių drabužių. Sunku patikėti, kad galima būti laimingu, tiesiog gyvenant paprastą gyvenimą – harmonijoje su su savimi, su žmonėmis, su gamta ir visa gyvybe.
Tuomet nereikia niekur bėgti, skubėti, kovoti – juk tam, kad būtume laimingi, nebūtina būti pačiais geriausiais, nereikia dėl to kovoti.. Reikia tik būti savimi, klausytis savo širdies, nes viskas, ko reikia laimingam gyvenimui – meilė, vienybė, santarvė, sąžinė, tiesa, kūrybinis potencialas – viskas yra žmogaus širdyje ir visada su juo.
Bet nėra taip jau paprasta išgirsti savo širdies balsą triukšmingame šurmulyje, nėra taip paprasta nebėgti ten, kur bėga dauguma. Tačiau tas bėgimas, kaip jau įrodė gyvenimas, laimės neatneša, nes niekas nežino, kur ir kokios tos siekiamos “aukštumos“, todėl bėgimas į jas tėra.. bėgimas ratu paskui iliuzijas.
Pasinėrimas į vartotojišką gyvenimą užgožia žmogaus prigimtines dvasines savybes, kurios ir turi būti pagrindu ir orientyrais mūsų gyvenime – kai jomis vadovaujasi, žmogus supranta savo tikruosius poreikius, jaučia vienybę su žmonėmis ir gamta.
Kai žmogus turi vidinius dvasinius orientyrus, jis yra santarvėje su savo dvasine prigimtimi, žino savo gebėjimus ir talentus, todėl jo netrikdo ir nevaldo materialūs troškimai, elgesio šablonai ir noras būti tuo, kuo jis nėra, kas jam yra primetama.
Laimė slypi paprastume.. Laimingi žmonės nekovoja, nepavydi, nekonkuruoja. Jie jaučiasi žmonijos dalimi ir supranta, kad bet kokios žmonių kovos ar siekiai “būti geriausiais“ griauna visuotinę vienybę ir harmoniją.
Palikti komentarą