Vyras su žmona. Pas mane pirmą kartą. Aš pavargusi, alkana ir todėl, kažkaip, rami ir nepajudinama.
— Aš pirmą kartą pas psichologą! — sako vyras nervingai. Visa esybe rėkdamas „Kokio velnio!“. — Mane žmona įkalbėjo!
— Ir?
— Kas ir? Turim sūnų. Aš turiu. Debilas! — įsikarščiuoja jis.
— Debilas — tai psichiatro diagnozė, — sakau aš pavargusiai. — Jūsų sūnus ta prasme debilas?
Vyras jau į mane žiūri, kaip į debilę. Tada permeta žvilgsnį į žmoną, nebyliai klausdamas: „Tu kur mane atvedei?“
Toji susigūžė, sėdi ant kėdės krašto, akis nukreipia. Rankas suspaudė tarp kelių.
Jis nepatenkintas susiraukia, atsisuka į mane, tyli. Aš taip pat tyliu. Neišlaiko. Pyksta dar labiau.
— Na, jūs gi lyg ir psichologė? Hm, tai paaiškinkite man tada, ką man su juo daryti?
— O kas jam?
Vyras suapvalina akis, stebėdamasis mano bukumu ir nesugebėjimu skaityti minčių. Bet žmona – patyrusi kovotoja, sėdi nepakeldama akių, ir tik pagal tai, kaip išbąla jos veidas, aš suprantu – visas jėgas ji atidavė tam, kad atvestų vyrą pas mane.
— Jis išvis ribų nežino, snarglys toks, vos 14 metų, o elgiasi, kaip…
— Kaip?
— Batai vidury kilimėlio stovi. Aš jam: „Ar tu ką nors šiame gyvenime moki padaryti? Bent batus į vietą pastatytum“. Šimtą kartų jam sakiau statyti batus šone, tai ne, kaip debilas, nieko nesupranta. Viską gyvenime lengvai gauna. Telefoną sulaužė. Nevertina. Nesipasakoja man nieko. Motiną įžeidinėja. Namuose nieko nedaro. Visi žodžiai, kaip žirniai į sieną. Nei gėdos, nei sąžinės. Ir kaip su tokiu elgtis?! Kaip rasti bendrą kalbą. Jūs juk psichologas, patarkite!!! Ar turite receptą kokį nors?
— Yra, — atsakau, pažeisdama visus psichologo konsultacijos kanonus.
— Ir sprendimas yra?
— Yra, — pati pašiurpstu nuo savo įžūlumo.
Suprantate, yra psichologinės konsultacijos algoritmas. Ypač pirmosios. Ir mane mokė, kad pirmasis susitikimas – tai informacijos rinkimas, klausimo suformavimas, kontaktų užmezgimas. Kas man čia užėjo…
— Ar aš teisingai supratau, kad jūs nežinote, kaip kalbėtis su sūnumi ir negalite su juo rasti bendros kalbos?
— Nu taip, sakau gi!
— sprendimas labai paprastas. Tik nežinau, ar jūs su juo susidorosite, — su visai nuoširdžia abejone sakau aš.
— Nu? Sakykit!
— Tai reikia ne sakyti, o daryti.
— Ką gi daryti?
— Kuo vardu jūsų sūnus?
— Antanas.
Ir čia aš jau visai įžūliai paimu lapą popieriaus, markerį, rašau ant jo „sūnus , Antanas, 14 metų“, dedu į tolimą kabineto kampą ir siūlau vyrui įsivaizduoti savo sūnų, stovintį ant šio lapo.
— Išėjo? — klausiu.
— Taip.
— o dabar lėtai prieikite prie lapo, atsistokite ant jo, įsijauskite į sūnaus esybę ir tapkite juo.
Aiškiai abejodamas, jis tai daro ir atsistoja ant lapo. Užsimerkia.
— O dabar pasakykite, ką jaučiate?
— Baisią vienatvę. Ašaros gerklėje. Noriu verkti.
— Kodėl?
— Dėl skriaudos. Visi nervina, baksnoja. Tas ne taip, anas ne taip… gyventi nesinori. Aš kaip kokia pabaisa visiems.
— Kam — visiems?
— Nu visiems.
— Kam?
— Nu tėvui.
— O ko norėtumėt iš jo?
— Kad nors kartą pagirtų. Paklaustų, kaip reikalai. Kad nerėktų. Kad… aš gi irgi vyras, kad manimi didžiuotųsi.
— Įkvėpkite ir, iškvėpdamas, nulipkite nuo lapo.
Vyras tylomis nulipa nuo lapo, prieina prie kėdės. Tyla. Moteris šluostosi ašaras.
— Aš supratau, — labai tyliai sako jis. — pats taip jaučiausi, kai mažas buvau. O iš tėvo vieni priekaištai. O dabar aš taip pat darau. Aš viską supratau. Ačiū.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą