PATARIMAS TĖVAMS: MANOTE, KAD PASAKOS VAIKAMS NETINKAMOS – IMPROVIZUOKITE

Anksčiau pasakos būdavo tik sekamos, o šiais laikais dažniau skaitomos, bet, kai skaitai, nelieka vietos improvizacijai, pasakos tekstas sustingsta puslapyje, LRT KLASIKAI sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus mokslininkė dr. Jūratė ŠLEKONYTĖ.

„Dargi būdavo derinamasi ir prie auditorijos – jei vyresnė auditorija, tai galėdavo ir žiauresnių vaizdų papasakoti, paimprovizuoti. O šiais laikais tėvai dažnai netgi pyksta, kad žiauru, nepadoru. Bet, jei skaitai ir nepatinka, šiek tiek gali ir pats modifikuoti“, – mano pasakų tyrinėtoja.

Šiuo metu dažnai kalbame apie tai, kad vaikams reikia sekti pasakas, nes jos vaikus ugdo. Tačiau seniau jos buvo tarsi kasdienybė. Ar tiesa?

Pačios pasakos nemažai nagrinėtos, bet gana mažai domėtasi, kokiomis aplinkybėmis jos buvo sekamos, kas jas sekė ir kada apskritai jos buvo sekamos. Taigi kokiu metu pasakos buvo sekamos? Dabar mamos pasakas seka vakarais – ir seniau taip būdavo?

Šiais laikais pasakos nelabai sekamos – daugiau skaitomos. Nors, aišku, yra mamų, kurios, nelabai patenkintos knygelėse pateikiamomis pasakomis, improvizuoja, seka. Anksčiau pasakos daugiausia būdavo sekamos vakarais, nes dieną – darbymetis, atlikdamas sudėtingus ūkio darbus nelabai gali sekti pasakas.

Taigi daugiausia vakarais, kai atlikę ūkio darbus žmonės grįždavo namo, susirinkdavo visa šeima arba per vakarines talkas, kai kartu virves vydavo, plunksnas plėšydavo, verpdavo, kai rankos užimtos, bet burna laisva, ir pasakodavosi. Taip pat žiemą, pokalėdžio vakarais, kai rudens darbai jau atlikti, o pavasario dar neprasidėję, galėdavo ir susirinkę troboje pasakotis.

Kas daugiausia pasakas sekdavo? Ar nebuvo pasiskirstyta vaidmenimis?

Kiek matyti iš pasakų užrašymų, dažniausiai pasakodavo vyresnieji, bet visko būdavo. Be to, dažnai būdavo net toks „profesinis“ pasiskirstymas – pasakas sekdavo tie, kurie daugiausia jų mokėjo. O daugiausia mokėjo kokios nors klajojančios profesijos žmonės. Lietuvoje tai buvo elgetos, klajojantys siuvėjai, jūreiviai, kareiviai.

Pasaką tikriausiai būtų galima pavadinti viena iš pasilinksminimo formų, bet dainuoti ar šokti buvo galima ne per visus metus. O ar pasakas sekti buvo galima visuomet?

Galima pamatyti tam tikrą prieštaringumą. Yra sakmių ir įvairių pasakojimų apie tai, kad, tarkim, jaunimas nori per gavėnią pasišokti, o to negalima, ir atėjęs senelis pasisiūlo pasekti pasaką. O kol jis seka, ima skambėti varpai ir paaiškėja, kad jau atėjo Velykos. Taigi pasakos taip įtraukia ir taip užburia, kad jaunimas netgi nepajunta, kaip prabėga laikas.

Nors yra tekstų, kur pasakojama, kad susirinkęs jaunimas seka pasakas, mena mįsles, vyksta vakarėlis, ir jiems pro lubas įmetama arklio koja. Tai traktuojama kaip velnio apsireiškimas. Taigi pasakos tarsi nelabai pageidaujamos, kita vertus, tai galima suvokti kaip krikščioniškos moralės pasireiškimą, nes vakarėlio metu ne vien pasakos sekamos – ko gero, ir kortuojama buvo, galbūt net išgeriama. O tokiame kontekste ir pasakos nelabai gerai atrodo.

Užsiminėte apie velnio pasirodymą, bet minima, kad apskritai pasakomis gali susidomėti antgamtinės būtybės.

Lietuviškoje medžiagoje tai nelabai atsispindi, labiau remčiausi kitų tautų sekimo kontekstu. Bet yra lietuviškų sakmių apie tai, kad žmonės susirinkę pasakojasi, o nuo ežero atbėga žmogus ir sako „vaje, kiek ištraukiau daug žuvies, padėkite man“. Tada nuo krosnies nukrenta malkos, pasigirsta „vaje, tai užsižiopsojau“ ir kažkas nubėga. Yra ne vienas toks tekstas, kai kur minima, kad tai velnias, kitur – kad kažkokia vandens dvasia, kuri užsibūna prie žmonių, užsiklauso ir savo žuvų nesusaugo.

Altajuje, Sibire yra pasakojimų apie medžiotojus, kurie, žinodami, kad miško dvasios, miško žvėrių sergėtojos, labai mėgsta klausytis pasakų, specialiai į medžioklę pasiimdavo pasakų žinovą, kuris labai gražiai sekdavo pasakas. Tada miško ir žvėrių globėjas taip užsiklausydavo, kad nenusaugodavo žvėrių, ir medžiotojai per tą laiką galėdavo prisimedžioti.

Įdomu tai, kad apie pasakas kalbama pačiose pasakose. Tarkim, prašoma pasekti kokią pasaką ir tada žmogus turi kažką pasekti, sudominti. Kokį vaidmenį pasakos čia atlieka?

Lygiai kaip ir dabar, gebėjimas gražiai kalbėti buvo labai vertinama žmogaus savybė. Pasakose žmogaus gebėjimo sekti, gražiai kalbėti įvertinimas buvo kaip tam tikras išmėginimas: jei gražiai paseksi pasaką, gausi aukštą statusą, būsi gausiai apdovanotas materialiai, galėsi valdyti pusę karalystės ar net tapti karaliumi. Taip yra ir dabar: jei gražiai save pateiksi, gražiai ką nors papasakosi, pameluosi, tai pakelsi savo vertę. Taigi pasakojimas, kalbėjimas visais laikais žmogui buvo labai svarbus.

Su žodžiais papasakoti, sekti vartojate ir žodį pameluoti. Žodžio pameluoti reikšmės yra ne vien meluoti?

Taip, lietuvių kalbos žodynas rodo, kad žodžio pameluoti viena pirmųjų reikšmių ir yra meluoti, bet pameluoti yra ir gražiai papasakoti. Anksčiau sakydavo „tu pameluok man ką nors gražiai“ (t. y. ką nors gražaus papasakok). Žinodavo, kad tai netiesa, bet tas pasakojimas labai malonus ausiai. Juk ir dabar mes skaitome romanus, žiūrime filmus – žinome, kad dažniausiai tai išgalvota, bet labai įdomu ir žiūrėti, ir klausyti.

Taigi paralelių tarp to, kas vyko prieš kelis šimtus metų, ir dabar atrasti tikrai galima?

Žmogus nesikeičia. Daugiausia keičiasi aplinka – buitis ir technologijos. O vidinis pasaulis lieka toks pats.

Kaip dabar skaitomos pasakos ir kaip seniau buvo sekamos – kokių galėtume atrasti panašumų ir skirtumų?

Šiais laikais pasakos skaitomos, o anksčiau buvo sekamos. Tai ir yra pagrindinis dalykas. Kai skaitai, nelieka vietos improvizacijai, pasakos tekstas sustingdytas puslapyje. O kai seki, turi sustoti, šiek tiek atsikvėpti, pagalvoti, tai yra kalbėjimas – ne skaitymas. Tai klausytojui net įdomiau. Beje, dargi sekėjų būdavo įvairių. Vienas sekdavo nenukrypdamas nuo teksto, kurį moka, kiekvieną kartą absoliučiai vienodai. Kitas kiekvieną kartą sekdavo vis kitaip – ką nors pakeisdavo, improvizuodavo.

Dargi būdavo derinamasi ir prie auditorijos – jei vyresnė auditorija, tai galėdavo ir žiauresnių vaizdų papasakoti, paimprovizuoti. O šiais laikais tėvai dažnai netgi pyksta, kad žiauru, kažkas ne taip, nepadoru. Bet jei skaitai ir nepatinka, šiek tiek gali ir pats modifikuoti.