Mes ieškome pritarimo, pagyrimų, komplimentų, šypsenų, gerų žodžių, taip vadinamo „psichologinio paglostymo“. Tai labai reikšmingas ir visiškai natūralus žmogaus poreikis.
Jeigu poreikis nepatenkinamas, jis išsipučia, tampa pernelyg reikšmingas ir galiausiai susiformuoja priklausomybė. Žmogus pasirengęs padaryti ir pasakyti bet ką, kad tik nusipelnytų aplinkinių pritarimą. Tai gali nuvesti žmogų labai toli. Sektos, kurios kaip jauką naudoja šią priklausomybę, įtikina, kokie jūs nuostabūs, ypatingi, unikalūs, labai lengvai jus užkabina ant šio kabliuko ir toliau manipuliuoja kaip nori.
Priklausomybė nuo pritarimo formuojasi pagal tą patį scenarijų kaip ir kitos priklausomybės.
Žmogus jaučia vidinį diskomfortą, kurį sudaro mišrainė iš įvairių nemalonių jausmų. Norisi jų kaip galima greičiau atsikratyti, užsimiršti. Nerti į save, kad pasižiūrėtum, kas ten dedasi, labai baisu. Tai skausminga, o ir nelengva, kur kas paprasčiau susirasti priimtinesnį būdą išorėje. Tai gali būti maistas, apsipirkimai, žaidimai, socialiniai tinklai, meilės nuotykiai, o taip pat visiškai nekalta, iš pirmo žvilgsnio, priklausomybė nuo pritarimo.
Ir štai žmogus sulaukia pritarimo, jį „psichologiškai paglosto“. Ir jam atlėgsta, jis kurį laiką gali pamiršti diskomfortą. Susiformuoja priklausomybė nuo pritarimo šaltinio (partnerio, draugo, tinklapio skaitytojo, paspaudusio „patiktuką“). Jeigu šiuo momentu tokių pritarimo šaltinių nėra, smegenys ima kuistis savo archyvuose ir ieško senų gerų, patikrintų šaltinių. Į sceną sugrįžta pamiršti draugai, „buvusieji“. Žmogus gali bandyti atkurti santykius, „tiesiog šiaip“ paskambinti, niekaip negali paleisti ir užmiršti partnerio. Pasąmonėje įsitvirtina įsitikinimas, kad tik susilaukęs pritarimo žmogus gali palengvinti savo būseną. Jis pats iki galo nesupranta, kuriems galams tęsia su kažkuo santykius. Gali prasidėti ir įkyrumo „priepuoliai“, kai žmogus atkakliai reikalauja: „Pasakyk man, koks aš geras!“
Be tokių triukų darosi jau nebeįdomu, žmogus vėl ir vėl prie jų sugrįžta, jis pasirengęs iš kailio nertis, kad užsitarnautų eilinį pagyrimą. Jis jau negali pasisotinti tuo, ką gavo, ieško naujų „dozių“ šaltinių. Dėl to gali pradėti dažnai keisti partnerius, tuo pat metu turėti santykių su keliais partneriais, veltis į įvairiausias avantiūras.
Formuojasi nestabili savivertė, pagrįsta išoriniais vertinimais: „su manimi kažkas ne taip, man blogai, man pasakė, kad aš geras, man jau geriau, aš juk geras. O jeigu pasakė, kad aš blogas, man pasidarė dar blogiau“.
Norint atsikratyti nesveikos priklausomybės nuo pritarimo, visgi teks pažvelgti į save, kadangi sprendimą rasti galima tik savyje.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą