Manote, kad santuokos išyra dėl daugybės įvairiausių priežasčių, ir neištikimybė būna tik paskutinis lašas? Daug kas taip mano. O rusų poetė ir rašytoja Aridika Šarm įtikinamai atskleidė vienintelę paprastą daugumos santykių žlugimo priežastį. Panašu, kad ši moteris neklysta. Štai ką ji rašo:
„Sėdžiu darbe, kai tylą sutrikdo telefono skambutis. Tai mano vyras skuba pranešti, kad jo komanda laimėjo taurę, dėl kurios kovojo pusę metų. Norėdama pasveikinti mylimąjį, išeinu namo anksčiau ir skubu ruošti stalą. Iškepiau pyragą, pagaminau mėsos ir daržovių troškinį, salotų, liko tik vyno butelį atkimšti. Tuo metu sugrįžta mylimasis ir šypsena pradingsta nuo jo veido: „O aš ketinau su draugais atšvęsti…“ Siurprizas nepavyko.
Žinoma, supykau ant jo. Aš juk taip stengiausi, plušau kaip elektrinis ventiliatorius, net vaiką išsiunčiau pas močiutę. Tiesa, apie jo planus pasiteirauti nesusiprotėjau, tai buvo mano asmeninis troškimas.
Širdies gilumoje kaupėsi nuoskauda: „Nejaugi kažkokie vyrukai jam yra brangesni už mane?“ Vyras, pastebėjęs mano liūdną žvilgsnį, sutiko praleisti vakarą drauge. Po to mes sėdėjome spengiančioje tyloje ir nepatenkinti kramtėme atšalusią mėsą. Abiejų lūkesčiai nepasiteisino. Vienas tikėjosi romantikos, kitas norėjo išgerti alaus. Ir visų tų nusivylimų galima buvo išvengti, jeigu du suaugę žmonės būtų išmokę tartis, o ne spręsti individualiai, kas gali kitą geriausiai pradžiuginti.
„Myli, vadinasi, susiprotės!“
Ši diagnozė būdinga daugumai sutuoktinių porų, kurie nėra įpratę kalbėtis ir dalytis savo jausmais. Jeigu myli, turi atspėti partnerio troškimus, pajusti jo nuotaikas, išsiaiškinti pagal nežodinius požymius, kas vyksta jo galvoje. Ir negalima apsirikti – tada tylėjimas, įsižeidimas, kaltinimai beširdiškumu ir egoizmu bus garantuoti. Iškart pasijusite neteisingas, nepakankamai geras, nukentės savivertė.
Mūsų visuomenė apskritai gyvena vadovaudamasi šūkiu „Atspėk pats“. Ko nors norite? Prašyti tiesiogiai yra nepadoru, pernelyg grubu, įkyru, reikia veikti aplinkui, subtiliai užsiminti ir duoti impulsus. Jeigu žmogus praleido pro ausis, jis egoistas ir išdavikas, jam nusispjaut į jūsų santykius, laikas skirtis. Ir vaikšto abu partneriai aplinkui, laido nesuprantamas užuominas, stato lūkesčių pilis, o paskui kaltina visą pasaulį dėl savo vienišumo. Juk niekas jų nesupranta! Bet ką jūs padarėte, kad jus išgirstų?
Spėlionių kultas kaip socialinis virusas
Paradoksas, bet tokią elgseną mes perėmėme iš savo tėvų. Spėlionių kultas taip giliai įsismelkė į šiuolaikinį gyvenimą, kad net vidinis nepasitenkinimas nepakeitė žaidimo taisyklių. Taip elgėsi mūsų motinos ir tėvai, todėl jų santuoka ėmė braškėti. Taip elgėsi mūsų močiutės ir seneliai, kurie kažkodėl baisiai gėdijosi savo troškimų ir manė, kad yra gėdinga aptarinėti savąjį „aš“.
Paskui atsiradome mes ir išmokome elgtis taip pat: neramiai gaudyti partnerio žvilgsnius ir gestus, sugalvoti už jį visus jo „turiu“ ir „noriu“, primesti savo supratimą apie tai, kas yra gera ir teisinga.
Deja, fantazijos retai kada sutampa su realybe. Mes piešiame sau kitus žmones, sugalvojame kitas jų mintis ir jausmus. O kai nepasitenkinimas ima lįsti lauk, paaiškėja, kad mes nieko nežinome vienas apie kitą, kad santuoka buvo fikcija, kurią sugalvojo du vieniši žmonės.
Kaip išeiti iš uždaro rato?
Reikia mokytis kalbėtis, klausti tiesiogiai ir nuoširdžiai atsakinėti į klausimus. Užtenka fantazuoti ir stengtis atspėti būsimas partnerio reakcijas, užtenka remtis savo asmeniniu supratimu apie kitą žmogų. Svarbu sugebėti išsakyti savo troškimus, nepaisant nejaukumo, diskomforto ar gėdos jausmo. Domėkitės vienas kitu. Juk tai taip paprasta! Ir netrukus jūsų gyvenimas nušvis naujomis spalvomis.
Palikti komentarą